Bendraudamas su Lietuvos ūkininkais, dažnai girdžiu, kad žemės ūkio verslas susiduria su kur kas daugiau nežinomųjų, nei kiti verslai: ūkininkas neturi sutarties su Dievu dėl pasėlius veikiančių klimatinių sąlygų; ūkininkas nežino, už kokią kainą pavyks įsigyti gamybos sąnaudas; jis niekada nėra tikras, ar pavyks pelningai parduoti pagamintą produkciją; ūkininkas itin priklausomas nuo politinių sprendimų ir jų nepastovumo, kaip antai staigūs mokestinės naštos pokyčiai ar vis nauji keliami reikalavimai.

Tačiau kone svarbiausias veiksnys visgi yra ūkio gaunamos pajamos.

Esu įsitikinęs: neužtikrinus ūkininkams sąžiningų pajamų, nebus galima kalbėti apie žemės ūkio sektoriaus ateitį.

Europos Sąjungoje pradedama rengtis naujiems Bendrosios žemės ūkio politikos pasiūlymams 2028–2034 m. laikotarpiui. Tad kartu su kolegomis iš Seimo Kaimo reikalų komiteto dalyvavome Europos Parlamento AGRI komiteto iniciatyva surengtame tarpparlamentiniame komitetų posėdyje „Vizija maistui ir žemės ūkiui – pasekmės nacionaliniu ir ES lygmeniu“.

Šiame posėdyje išskyriau vieną itin svarbų aspektą – sąžiningų pajamų užtikrinimą ūkininkams. Europos Parlamente jau buvo svarstytas reglamentas dėl nesąžiningų prekybos praktikų, tačiau šis klausimas dar nėra iki galo išspręstas. Rizika išlieka, ypač tose šalyse, pavyzdžiui, Lietuvoje, kur žemas kooperacijos lygis ir kur perdirbėjai bei prekybininkai pasiima didžiąją dalį naudos. Turime sukurti veiksmingą sistemą, kuri užtikrintų bent jau ūkininkų gamybos sąnaudų padengimą. Tik taip žemdirbiai galės planuoti savo ateitį ir prisidėti prie Europos žemės ūkio ir apsirūpinimo maistu stabilumo.