Seimo pavasario sesijai pasibaigus, norisi pasidalinti su rinkėjais, ką pavyko nuveikti ir kokie darbai dar liko neužbaigti, kad būtų galima juos tęsti rudenį.

Neabejoju, kad daugiausiai žmonių dėmesio sulaukė valdančiųjų inicijuota ir buldozeriu stumta mokestinė reforma. Džiugu, kad ūkininkai, matydami didėsiančios mokestinės naštos keliamą grėsmę savo ūkių išlikimui, su tuo nesitaikstė ir sukilo protestuoti. Seime mokesčių kėlimą taipogi palaikė ne visi. Lietuvos valstiečių, žaliųjų ir krikščioniškų šeimų frakcija nepalaikė mokestinės naštos didinimo nei žemdirbiams, nei kitoms visuomenės grupėms. Bandžiau klausti finansų ministro, kokie tokio drastiško mokesčių didinimo gyventojams tikslai? Kam to reikia? Deja, rišlaus atsakymo taip ir neišgirdau. Laikiausi ir laikausi pozicijos, kad iš žmonių surenkami mokesčiai turi būti išleidžiami itin apgalvotai, skaidriai ir ūkiškai. Prieš didinant mokesčius, mano nuomone, būtina pirmiausiai įsivertinti tuos, kuriuos jau surenkame – ar tikslingai valstybė juos išleidžia? Ar neįmanoma išlaidauti taupiau, prireikus didinti finansavimą, pavyzdžiui, krašto apsaugai? Štai valstybės kontrolierė I. Segalovičienė Seime pristatė pra­ei­tų me­tų vals­ty­bės biu­dže­to vyk­dy­mo ata­skai­tų rin­ki­nių au­di­to iš­va­das. Jos pristatymas pribloškė: pasirodo, pernai net 18 mln. eurų iš­leis­ta ne­tin­ka­mai, o dėl 680 mln. eurų nė­ra pa­tvir­ti­ni­mo, kur jie iš­leis­ti. Va­di­na­si, 700 mln. eurų kaž­kur iš­taš­ky­ta. Tuo tarpu gyventojai spaudžiami mokėti naujus ar didesnius mokesčius, kad surinktume dar daugiau. Kas garantuos, kad tie papildomai iš gyventojų išpešti pinigai bus išleidžiami tinkamai?

Užuot didinus gyventojams mokesčius, finansų ministrui siūliau alternatyvius lėšų šaltinius, pavyzdžiui, iki 30 proc. mažinti biurokratinio aparato išlaidas (pripažinkime, Lietuvoje jis itin išvešėjęs). Seime buvau įregistravęs pataisą, kad sutaupytos Seimo narių parlamentinės veiklos lėšos būtų skirtos gynybos fondui, deja, šią mano iniciatyvą palaikė vos trečdalis Seimo narių. Siūliau laikinai atsisakyti investicijų į nebūtinus objektus, aktyviau kovoti su šešėliu, papildomai apmokestinti neprognozuotus pelnus, galop, jei lėšų tikrai trūksta – skolintis iš gyventojų, bet ne prastesnėmis sąlygomis, nei iš fondų. Bandžiau įrodyti finansų ministrui, kad norint, lėšų galima surasti, ir mokesčių nedidinant. Neabejoju, visuomenė pasiūlytų ir daugiau, mano dar neįvardintų šaltinių. Tik reikia žmones girdėti. Naujais mokesčiais smaugti ir taip sunkiai maisto beįperkančius gyventojus trumparegiška ir nehumaniška.

Džiugu, kad pavyko sustabdyti pirmojo būsto apmokestinimą visuotiniu nekilnojamojo turto mokesčiu. Pats rengiau pasiūlymą, argumentuodamas, kad daugybės žmonių siekis yra turėti nuosavą gyvenamąjį būstą. Tam žmonės ilgą laiką taupo, ima paskolas bei siekdami didesnių pajamų daug dirba ir ne tik viename darbe. Nuosavo būsto turėjimas sulaiko asmenis išvykti iš Lietuvos, kas yra svarbus veiksnys vertinant demografinę situaciją.  Džiaugiuosi: pavyko pasiekti, kad daugeliui gyventojų pagrindinis gyvenamasis būstas nebūtų apmokestintas.

Žemės ūkio bendruomenei didžiausią susirūpinimą neabejotinai kėlė valdančiųjų ketinimas ne procentais, o kartais didinti Gyventojų pajamų mokestį. Visa „valstiečių“ frakcija Seime palaikė žemdirbius – suvokiame, kad ūkininkai aprūpina mūsų šalį maistu, be kurio nesugebėtume išgyventi. Rėmiau Kaimo reikalų komiteto iniciatyvą ūkininkams taikyti gerokai mažesnį, nei siūlė finansų ministras GPM tarifą. Džiugu, kad tai pavyko.

Teikiau siūlymą ir dėl kelių mokesčio lengvatos pirminės žemės ūkio produkcijos (pieno, grūdų ir kt.), pašarų, maisto gamintojams (įskaitant ir jiems skirtų žaliavų), už jų veiklai ir produkcijos realizavimui naudojamų transporto priemonių naudojimąsi mokamais keliais. Nors kelių apmokestinimas augs, pavyko pasiekti, kad ūkininkams jis nebūtų toks skausmingas, kokį planavo finansų ministras.

Aktyviai sekiau ir tai, kas vyksta europinėje arenoje. Lietuvoje viešėjusiam naujajam ES žemės ūkio komisarui priminiau 52 tūkstančių Lietuvos žemdirbių pasirašytą ir prieš 7 metus Europos Parlamentui įteiktą peticiją, ragindamas įgyvendinti joje išdėstytus reikalavimus – suvienodinti tiesiogines išmokas. Metas užbaigti gėdingą mūsų žemdirbių diskriminaciją, jau trečią dešimtmetį mokant jiems mažesnes, nei ES vidurkis išmokas. Taip pat paraginau Komisarą ES teisės aktais apibrėžti, kad žaliavinių žemės ūkio produktų gamintojui mokama supirkimo kaina būtų aukštesnė, nei gamybos savikaina. Į tokią gamybos savikainą būtina įskaičiuoti viską, tiek išlaidas įsigytiems pašarams, tiek pašarų paruošimui ūkyje, sėkloms, trąšoms, augalų apsaugos produktams, su gyvulių priežiūra susijusias išlaidas, pavyzdžiui, veterinaro ar apsėklintojo paslaugas, žemės ūkio technikos ir pastatų priežiūros kaštus, darbo užmokestį tiek ūkininkui, tiek ūkyje dirbantiems asmenims, nuomos, nusidėvėjimo, palūkanų, mokesčių ir kitas išlaidas. Ūkininkas yra silpnoji maisto grandinės dalis, bet be ūkininko visa grandinė subyrės ir jos nebeliks. Tad užsiimkime rimtai jį apsaugoti nuo nesąžiningo kitų grandinės dalyvių elgesio, kad apsaugotume galutinį vartotoją nuo maisto produktų trūkumo.

Rengiantis artėjančiai naujai BŽŪP 2028-2034 m. reformai, paraginau Komisarą išsaugoti Bendrajai žemės ūkio politikai atskirą nuo kitų sričių biudžetą, užtikrinti jį pakankamą, kad į sektorių pradėtų aktyviai ateiti nauji ir jauni ūkininkai.

Kaip matote, ruduo Seime laukia ne mažiau įtemptas. Esu dėkingas, kad aktyviai kreipiatės, dalinatės siūlymais, keliate problemas. Esu atviras, pasiekiamas ir įsipareigojęs dirbti Jūsų ir Lietuvos labui.