Viešojoje erdvėje karaliauja informacija apie valdančiųjų stumiamą mokestinės reformos buldozerį. Šiame naujienų sraute paskęsta kitos aktualios temos, kaip antai mokyklų tinklo pertvarka. Šiųmetiniai abiturientai paskutinį skambutį, manau, pasitinka itin neramiomis širdimis, taip iki galo ir nežinodami, kokios struktūros, apimties ir turinio brandos egzaminai jų laukia. Jaunesnių klasių moksleiviai regionų mokyklose veikiausiai su nerimu laukia rugsėjo, tvirtai nežinodami, ar dar galės lankyti savo mokyklą, ar ji bus uždaryta.

Mes, Lietuvos valstiečių, žaliųjų ir krikščioniškųjų šeimų frakcija Seime siūlėme priimti mokyklų tinklo pertvarkos moratoriumą, kad švietimo sistemoje laikinai įsivyrautų stabilumas. Vien pažvelgus į dabartinius dvyliktokus, tapusius pagrindiniais konservatorių švietimo reformos bandomaisiais triušiais, akivaizdu, kad nuolatinis reikalavimų, tvarkų ir sistemų kaitaliojimas sukelia tiek moksleiviams, tiek pedagogams didžiulį stresą, įneša sumaištį ir užuot rezultatus pagerinus, juos tik pablogina. Regionų mokyklose situacija apskritai labai sudėtinga: nutinka taip, kad vienais metais pritrūksta vieno ar dviejų vaikų iki tos statistinės dirbtinai iškeltos mokinių skaičiaus kartelės, o kitais metais net susidarius reikiamam vaikų skaičiui, tęsti mokslų nebesigauna. Gyvenvietėse, kuriose nėra paslaugų – švietimo, sveikatos priežiūros, kultūros – žmonės gyventi nenori, tad esu įsitikinęs, kad mokyklų uždarinėjimo vajų būtina kuo greičiau stabdyti, antraip iš regionų galutinai išvysim gyventojus.

Apmaudu, kad Seimo nariai šio moratoriumo nepalaikė. Matyt, mokyklos, moksleiviai ir pedagogai nėra šios valdžios prioritetas...