Dirbant Europos Parlamente didžiausią dėmesį skyriau bendros žemės ūkio politikos, kuri dar vadinama maisto programa, įgyvendinimui ir taikymui skirtingose bendrijos šalyje. ES bendra žemės ūkio politika (BŽŪP) – labai svarbi priemonė, nes jos pagalba siekiama ne tik užtikrinti tinkamą ES ūkininkų gyvenimo lygį ar skatinti darbo vietų kūrimą žemės ūkio bei maisto pramonės sektoriuose, bet ir siekti, kad kiekvienas europietis nuolat būtų aprūpintas maistu, kuris būtų įperkamas.
Nors žemės ūkio politiką vadiname bendra, deja, skirtumai tarp skirtingų šalių narių buvo ir yra iki šiol. Nieko nelaukiau ir jau pirmosios kadencijos metu Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete, frakcijoje ir kitur kėliau tiesioginių išmokų skirtumų klausimą ir pabrėžiau būtinybę šias išmokas sulyginti. Kur matyta, kad pradžioje tiesioginės išmokos Lietuvos ūkininkams siekė tik 20 proc. ES vidurkio, lyginant jas su tomis išmokomis, kurios buvo mokamos senosiose bendrijos šalyse. Lietuvai prisijungiant prie bendrijos, dar 2013 m. buvo prižadėta, jog tiesioginės išmokos ūkininkams sieks ES vidurkį. Džiaugiuosi, kad pavyko pasiekti, jog tiesioginės išmokos būtų padidintos – šiandien jos siekia jau 80 proc. ES vidurkio. Žinoma, labai norėtųsi, kad tiesioginių išmokų suvienodinimo klausimas būtų išspręstas jau kitos kadencijos metu.
Kita sritis, kurioje teko gana nemažai padirbėti – Sanglaudos politika, kuria siekiama spręsti regioninės atskirties problemas. Nors Sanglaudos fondo lėšos Lietuvai siekė 70 proc. ES vidurkio dar 2014 metais, skirtumai tarp skirtingų šalies regionų buvo milžiniški. Matydamas, jog regioninė atskirtis Lietuvoje nemažėja, didėja nedarbas, sparčiai mažėja gyventojų, pasirinkau dirbti Europos Parlamento Regioninės plėtros komitete. Šiame komitete stengiausi sugalvoti, kokia priemonė galėtų padėti mažinti pajamų ir socialinius skirtumus tarp skirtingų Lietuvos regionų. Tam, kad ES parama regionams nemažėtų, inicijavau Lietuvos padalinimą į du atskirus statistinius regionus, kurio pagrindu vėliau Vyriausybė išskyrė Sostinės ir Vidurio ir Vakarų Lietuvos regionus, siekiant, kad bendro vidaus produkto (BVP) pagal perkamąją galią rodiklis atskleistų realią ekonominę situaciją šalyje. Toks šalies statistinis padalinimas užkirto kelią Europos Komisijai sumažinti ES sanglaudos politikos finansinę paramą.
Dirbau ir laikinajame Vėžio komitete, kur suformavome pasiūlymus, kurie leistų įgyvendinti centralizuotus vaistų nuo vėžio pirkimus, gerinti profilaktikos paslaugų prieinamumą ir pasiūlyti modernias gydymo paslaugas visoje Europos Sąjungoje.
Tam, kad kiekvienas tautietis galėtų kreiptis į mane ar susitikti, nors jis ar ji gyvena atokiausiame miestelyje ar kaime, sukūriau savo biurų tinklą, kuris padengė beveik visos šalies regionus. Tai leido neprarasti ryšio su Lietuvos žmonėmis, žinoti šalies problemas ir padėti spręsti vienus ar kitus klausimus, tarpininkaujant su Vyriausybe ir ministerijomis bei Europos Komisija.
Inicijavau visą eilę peticijų Europos Parlamente tam, kad paspartinti Europos Sąjungos sprendimus dėl tiesioginių išmokų suvienodinimo, situacijos žemės ūkio sektoriuje, finansinės paramos krizių metu ir greitesnio Sanglaudos politikos įgyvendinimo. Peticijos davė rezultatų – džiugu, kad EK neleido beveik 320 mln. eurų perkelti iš Vidurio ir Vakarų regiono į Sostinę.
Nuoširdžiai dėkoju savo darbuotojams, savanoriams, kurie įveikė ne vieną 100 kilometrų, organizacijoms, asociacijoms, bendruomenėms, kolektyvams, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai ir kiekvienam iš Jūsų. Jūsų visų dėka galėjau padaryti daug reikalingų darbų Lietuvos žmonėms. Dėkoju tiems, kurie palaikė mane anksčiau ir dabartiniuose rinkimuose!
Ačiū ir geriausios kloties!
