Nebūkime naivūs, kad importuojamos į Europos Sąjungą dujos nėra rusiškos, nors jas perkame ir iš Vengrijos, Turkijos ar kitų šalių. Patikrinus rusiškų dujų pardavimo apimtis, galima matyti, kad skaičiai išliko gana panašūs. Pavyzdžiui, „Gazprom“ dujų tiekimas į Europą pernai metais sudarė 27,3 mlrd. m3. Matant tokius skaičius aiškėja tik viena – turime dėti dar didesnes pastangas, kad kuo skubiau pereitume prie atsinaujinančios energetikos išteklių efektyvaus panaudojimo.

Gerokai labiau taupytume energiją, jei gyventume renovuotose namuose, o ne sovietiniuose daugiabučiuose su kiauromis sienomis ir langais. Tenka pripažinti, kad renovacijos procesas užstrigo. Lietuvoje turime net 30 tūkstančių daugiabučių, kuriuos reikia renovuoti, tačiau per metus tokių daugiabučių pajėgiame sutvarkyti tik 400. Renovacijos specialistai pastebi, kad dažniausia žmonės nesiryžta renovuoti būsto, nes stokoja lėšų, todėl stabilus subsidinės finansavimo dalies užtikrinimas galėtų būti vienas iš sprendimų. Manau, kad šalims narėms galėtume inicijuoti specialius normatyvus, kurie įpareigotų valdžios institucijas užtikrinti renovacijos dalinį ar didesnį finansavimą bei kitas reikalingas priemones, kurios nebestabdytų daugiabučių renovavimo. Renovavus daugiabučius galime sutaupyti net 40 proc. energijos išteklių.

Kita problema – žiūriu ir nagrinėju „Nord Pool“ biržos kainas ir matau ryškius elektros kainų skirtumus skirtingose Europos Sąjungos šalyse. Pavyzdžiui, Suomijoje už elektrą šiandien mokami 33,65 eurai už MWh, Švedijoje – 25,71 Eur/MWh, tuo tarpu Lietuvoje, kuri turi tiesioginę elektros jungtį su Skandinavijos šalimis, elektra kainuoja 51,81 eurus už  MWh. Turėtume pagalvoti, kokios priemonės galėtų tokius kainų netolygumus ištaisyti. Kitu atveju, apie jokį verslo konkurencingumą liežuvis net neapsiverčia kalbėti, kai elektros kaina Lietuvoje ir Skandinavijos šalyse skiriasi dvigubai.

Visi tikėjomės, kad elektros rinkos liberalizavimas padės sumažinti energijos kainas žmonėms, nes rinkoje sukurs didesnę konkurenciją tarp energijos tiekėjų. Deja, panašu, kad norimo rezultato nepavyko pasiekti. Lietuvoje elektros rinka buvo liberalizuota, o iš vieno valstybinio tiekėjo atsirado trys privatūs energijos tiekėjai, kurie galimai laikosi susitarimų, nes visi laiko gana panašią elektros kainą. Laikausi nuomonės, kad šalys narės turi privalomai išlaikyti visuomeninį elektros tiekimą, kad vartotojas galėtų rinktis iš didesnio kiekio tiekėjų, kurie siūlytų kokybiškas paslaugas už prieinamą kainą kiekvienam žmogui. Energetikos sektorius yra itin svarbus kiekvienam iš mūsų, nes susijęs su mūsų elementariais poreikiais pasigaminti maistą, dirbti kompiuteriu ar šildytis, todėl negalime atiduoti energetikos sektoriaus vien tik į privačias rankas.

Turime paspartinti leidimų išdavimą vėjo jėgainėms. Neabejoju, kad verslas sparčiau diegtų atsinaujinančios energetikos šaltinių panaudojimą, tačiau jį stabdo biurokratinės kliūtys, tarp kurių tie patys leidimai ar kiti dokumentai.

Neramina, kad nesame iki galo apsisprendę, ką darysime su jau panaudotu branduoliniu kuru. Ignalinos Atominėje elektrinėje šiuo metu turime apie 8 tūkst. atidirbto branduolinio kuro kasečių, kurios šiandien yra sudėtos į laikinas saugyklas. Ar mes gebėsime perdirbti tokį kurą? O gal tik tokį panaudotą kurą palaidosime? Gal Europos Sąjungoje turėsime bendrą ir vieną panaudoto branduolinio kuro saugyklą, kur suvešime visą tokį kurą?