Įsivaizduokite situaciją: įsigyjate nuosavą gyvenamąjį namą (nuosavybės dokumentuose taip ir įvardijama – gyvenamosios paskirties namas). Jį susitvarkote, įsikraustote, su šeima džiaugiatės naujais namais... kol staiga sulaukiate informacinio laiško, kad dviejuose Jūsų gyvenamojo namo kambariuose nuo šiol bus įkurtas kokios nors valstybės įmonės padalinys. Jei nesutiksite, iš Jūsų bus atimtas visas namas, ir dar Jūsų banko sąskaitas už neklusnumą užblokuos. Nors už savo būstą mokėjote pinigus, nors turite nuosavybę į gyvenamąjį būstą patvirtinančius dokumentus, štai taip iš giedro dangaus kažkas nusprendžia, kaip turi būti panaudojama dalis Jūsų turto, ir grasina didelėmis sankcijomis, jei nepaklusite.
Skamba absurdiškai?

Deja, šiandien tai dešimčių tūkstančių Lietuvos ūkininkų realybė. Dėl galbūt neteisingai suvestos matematikos ir galimai neteisingai išdėliotų „varnelių“ deklaravimo sistemoje, dešimtys tūkstančių Lietuvos ūkininkų sulaukė įspėjimų iš žemės ūkio ministerijos, kad privalės savo ariamoje žemėje sėti pievas. „Kam jų reikia? Aš net gyvulių neturiu...“ – gūžčioja pečiais ūkininkai, pagal nuosavybės dokumentus turintys DIRBAMĄ žemę, kurią nepavertus pievomis, sulauks didžiulių sankcijų ne tik už tuos po klaustuku patenkančius plotus, bet ir už likusią ūkio veiklą.

Skaudžiausia, kad į šią situaciją daugiausiai įveliami jauni, tik pradedantys ūkininkauti žmonės, nusipirkę ar išsinuomoję žemę ir dabar atsiduriantys aklavietėje, ką reikės daryti.
Šią istoriją iš jaunų, entuziastingų žemdirbių lūpų pirmą kartą išgirdau dar spalio mėnesį, viešėdamas į svečius mane pakvietusio Šakiuose ūkininkaujančio Dariaus Ufarto ūkyje. Neslėpsiu, situacija mane šokiravo – viena vertus, Europos Parlamente laužome galvas, kaip paskatinti jaunus žmones ateiti dirbti žemę, perimti ūkius iš tėvų, kad senstant žemdirbių populiacijai, neliktume be maisto. Kita vertus, degantys noru dirbti žemdirbiai sulaukia tokių akibrokštų iš valdininkų, kad, tikiu, nusvyra rankos ir noras planuoti bet kokią tolimesnę ūkio plėtrą.

Negalėjau taikstytis su tokia situacija. Išanalizavau daugybę ES reglamentų ir teisės aktų, ieškodamas priežasčių, kodėl mūsų valstybėje taip atsitiko. Ar tikrai problema užprogramuota, nes „Europa taip liepia“, kaip atkakliai kartoja mūsų žemės ūkio ministerija?

Galiausiai lapkričio mėnesį suorganizavau Lietuvos žemės ūkio tarybos atstovų susitikimą su aukštais Europos Komisijos pareigūnais. Mūsų žemdirbiams pavyko įtikinti Europos Komisiją, kad Lietuvoje problema didžiulio masto. Kad ją reikia spręsti, ir kuo greičiau. Kad perkeliant ES teisės aktus į nacionalinę teisę, galimai buvo padaryta klaidų, lėmusių didžiulius pokyčius statistikoje, kuria dabar remiamasi kaip neginčijama. Kad taisyklės, tvarkos ir reikalavimai turi būti racionalūs, pagrįsti ir logiški, sudarantys prielaidas ūkininkams DIRBTI ir gaminti maistą, o ne masiškai bėgti iš žemės ūkio.

Po šio susitikimo už nacionalinius teisės aktus atsakingiems Lietuvos valdininkams tereikėjo sėsti taisyti probleminių nuostatų ir situaciją galutinai išspręsti. Europos Komisijos valia po mano minėto susitikimo tikrai yra.

Džiaugiuosi, kad už savo išlikimą stoja kovoti vis daugiau žemdirbių. Esu informuotas, kad Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie ŽŪM, pačiai ministerijai, Seimo kaimo reikalų komitetui bei už žemės ūkį ir kaimo plėtrą atsakingam ES komisarui pradėjo plaukti Lietuvos ūkininkų laiškai, reiškiantys nesutikimą su tuo, jog dėl neteisingų ŽŪM sukurtų taisyklių ūkininko deklaruoti žemės ūkių valdos plotai automatiškai anksčiau buvo įtraukti į daugiamečių pievų plotus. Žemdirbiai prieštarauja, jog yra verčiami savo deklaruojamoje valdoje ar kitame plote atkurti daugiametes pievas, o už neatkūrimą gauti sankcijas. Žemdirbių teigimu, jiems nebuvo suteikta galimybė deklaruoti kitaip. Laiškais reikalaujama pateikti administracinio sprendimo kopiją dėl daugiamečių ganyklų arba pievų atkūrimo.

Visiškai palaikau šią Lietuvos žemdirbių kovą už teisę toliau dirbti jiems priklausančius laukus ir gaminti juose maistą. Jau esu oficialiai užklausęs Europos Komisijos, ar šioji neįžvelgia ir savo dalinės atsakomybės, nesužiūrėjusi, kaip Lietuvos ŽŪM perkėlė ES reglamentų nuostatas į nacionalinius teisės aktus, kodėl staiga išsikreipė Lietuvos statistika bei kokių žingsnių EK ketina imtis, kad problema būtų kuo greičiau išspręsta. Tačiau palaikydamas žemdirbių iniciatyvą, ketinu ir pats kreiptis į komisarą J. Voicechovskį, prašydamas asmeniškai užsiimti šios didžiulės problemos sprendimu.

Didžiuojuosi mūsų žemdirbiais ir jų atkaklumu. Esate tikrieji savo krašto šeimininkai.