Sanglaudos politika – veiksminga ir itin reikalinga finansinė priemonė, kuri leidžia stiprinti bendrijos šalių ekonominį, socialinį ir teritorinį išsivystymą. Svarbu pabrėžti, kad Sanglauda be galo reikalinga tiems regionams, kurie yra mažiau ekonomiškai išsivystę, todėl tokiuose regionuose turima gerokai mažesnė bendro vidaus produkto (BVP) dalis, tenkanti vienam asmeniui, gaunamos skurdesnės pajamos ar pritraukiama mažiau investicijų. Tai rodo pajamų nelygybė ir Lietuvos teritorijoje – pavyzdžiui, šių metų antrąjį ketvirtį Vilniaus apskrityje vidutinis mėnesio darbo užmokestis „į rankas“ sudarė 1362,9 eurų, kai Alytaus apskrityje – 1035,9 ar Utenos apskrityje – 1022,5 eurus.
Lyg to būtų maža, pernai metais daugiausia tiesioginių užsienio investicijų, tenkančių vienam gyventojui atiteko tiems, kurie gyvena Vilniaus apskrityje. Pasak Oficialiosios statistikos portalo, kiekvienam vilniečiui teko 25 903 eurų investicijų, kai Panevėžio apskrities gyventojui – tik 2 189 eurai ar Tauragės apskrities gyventojui – tik 1072 eurai.
Lietuvai tik įstojus į Europos Sąjungą 2014 metais, visos šalies BVP siekė vos 40 proc. visos bendrijos vidurkio, kai viename Lietuvos regione turime pasiekę virš 100 proc. Europos Sąjungos BVP vidurkio. Matant tokius statistinius duomenis, galima drąsiai teigti, kad toks BVP padidėjimas – ženklus pasikeitimas. Negana to, Lietuvos skirtingi regionai ne vien ekonomiškai sustiprėjo, tačiau iš naudos gavėjų, tapo naudos tiekėjais. Turime siekti, kad regionai kuo greičiau pasiektų ekonominį išsivystymą ir gautų atitinkamą naudą.
Teko prisidėti prie Sanglaudos politikos organizavimo ir įgyvendinimo 2013-2017 metų etape. Turiu pastebėti iš patirties, kad, deja, bet minėtos politikos įgyvendinimo procesas prasideda gana vėlai. Kur matyta, kad dabar jau 2023 metai, tačiau mes dar nepradėję naudoti lėšų, kurios yra numatytos šiam 2021-2027 m. Sanglaudos etapui. Panašu, kad jei pradėsime naudoti dabartines Sanglaudos lėšas, tai tik kitų metų pabaigoje ar dar kitais metais. Taigi, turime situaciją, kad vienos šalys jau baigė 2020 metų pinigus iš minėto fondo, o kitos – nori pratęsti, kad galėtų pasinaudoti lėšomis ir toliau. Privalome pagaliau reglamentuoti įstatymiškai, jog būtų uždraudžiama taikyti lanksčias Sanglaudos politikos įgyvendinimo sąlygas tiek prasidedant, tiek baigiantis laikotarpiui. Jei susitariam atitinkamą projektą įgyvendinti per tris metus, tokiu atveju turi būti laikomasi grafiko – projektas turi būti parengtas numatytą datą. Lanksčios sąlygos sukuria bereikalingas diskusijas, kurios persikelia ir į politikos kontekstą bei rinkiminius sezonus. Iš naujo peržiūrimi jau suplanuoti iš Sanglaudos politikos projektai po naujų politinių rinkimų.
Nesu tikras dėl kitų šalių, tačiau Lietuvoje tiek savivaldos, tiek regionų įtaka – itin maža, kai kalbama apie Sanglaudos politikos lėšų paskirstymą. Galima sakyti, kad lėšomis, gaunamomis iš Briuselio disponuoja vien ministerijos, kurios ir yra atsakingos už tokių pinigų paskirstymą, o regionai ir savivaldybės tampa tik vykdytojomis. Regionai gali gauti lėšų įgyvendinti projektams tokiose srityse, kurias numato ministerijos – sveikatos apsaugos, turizmo ar susisiekimo. Individualiai kiekvienas regionas negali prašyti lėšų, nors vienam regionui ar savivaldybei gal reikia lėšų tilto remontui, o kitai – medikų atlyginimams ligoninėje. Pasigendu, kad Sanglaudos lėšas būtų galima numatyti priklausomai nuo individualaus regiono poreikio, tačiau to, deja, negalima padaryti.
Vertinant 2021–2027 metų Sanglaudos politikos poveikį, būtina nepamiršti, kad turime pinigus ir iš Europos ekonomikos gaivinimo fondo. Įdomu, kokį poveikį regionams turės Atsigavimo fondo lėšų panaudojimas, kurių didžioji dalis skirta vien didmiesčiams, bet ne regionams? Prašau Europos Komisiją stebėti, kokį poveikį regioninei politikai turės Ekonomikos gaivinimo fondo lėšos.
Kiekvienas Europos Sąjungos fondas turi savo tikslus ir sritis, todėl sujungus vieną fondą su kitu vien mechaniškai, būtų neteisingas ir žalingas žingsnis. Jei apsispręstume fondus sujungti, turime atlikti išsamią analizę. Ypač turime atsargiai vertinti Kaimo plėtros fondą, nes pastarajame tik 5 proc. lėšų skiriama kaimo plėtrai, o 95 proc. lėšų – jauniems ūkininkams, ekologiniam ūkininkavimui ar investicijoms į žemės ūkį. Šis fondas beveik nieko bendra neturi su kaimo plėtra. Neramina ir tai, kad sujungus skirtingus fondus galime turėti situaciją, kad kažkam atrodys, kad žemės ūkiui ar kaimui skiriami itin dideli pinigai, todėl bus norima gerokai apkarpyti finansavimą. Antra – gaila, kad fondų lėšomis daugiausiai pasinaudoja vien stipriausi regionai, o silpniausi taip ir lieka užmiršti.
Europos Sąjungos parama turi tarnauti tiems, kam jos labiausiai reikia. Taisykime tai, kas ES teisėkūroje netobula.
