Ar kada nors teko skaičiuoti, kiek maistinių atliekų išmetate per savaitę ar mėnesį? O gal svėrėte, kiek kg maisto atliekų išmetėt? Jau kitąmet visi mes turėsime atskirai surinkti maisto ir virtuvės atliekas . Negalėsime tokių atliekų sumaišyti su kitų rūšių atliekomis dar tokių atliekų susidarymo vietoje.
Ar išmesdami dalį apelsino, kuris pasirodė per rūgštus ar nesuvalgyto troškinio, kurio liko nuo vakar, susimąstome, kiek pinigų išleidome veltui? Ne vien Jūsų pinigai buvo prarasti išmetus maistą, bet ir kiti resursai, kurie buvo eikvojami tam, kad užauginti maistą. Pavyzdžiui, tam, kad užauginti maistą, ūkininkai naudoja dirvožemį, prekybininkai įpakavimą, prekių išvežiotojai naudoja degalus, o prekybos centrai – apšvietimą ir kitus energetinius resursus. Taigi, kiekvienas išmestas maisto kilogramas reiškia ir iššvaistytus veltui energetinius resursus. Ką jau kalbėti apie tai, kad maisto pakuotės, kurios dažniausiai gaminamos iš plastiko, sunkiai perdirbamos ir prisideda prie šiltnamio efektą sukeliančių dujų išskyrimo į atmosferą.
Jei šiandien tektų aplankyti keliolika šeimų ir patikrinti, kaip jos rūšiuoja atliekas, tikiu, kad dauguma maisto ir virtuvės atliekas rinktų drauge kaip mišrias komunalines. Maisto atliekomis laikomas bet koks maistas, kuris virto į atliekas. Skaičiuojama, kad vienam Lietuvos gyventojui tenka vidutiniškai 60 kg maisto atliekų per metus. Remiantis Jungtinių Tautų tyrimu – beveik trečdalis viso pasaulyje pagaminto maisto nesuvartojama ir keliauja į atliekas. Sutiksite, kad išmetame nemažą skaičių maisto, kai skurstančiųjų skaičius vis auga.
Manau, kad Europos Sąjunga turėtų turėti maisto švaistymo prevencijos strategiją ir šioje srityje įgyvendinti reikiamus pokyčius. Maisto tiekimo sektorius turi mažinti maisto atliekų skaičių. Turime įstatymiškai įpareigoti didelius prekybos centrus, gamybos bei ruošos vietas atiduoti neparduodamą maistą ar tokį maistą, iki kurio galiojimo liko diena ir daugiau, labdaros organizacijoms. Šiandien savanoriškai Lietuvoje tą daro tik vienas prekybos tinklas, o kiti renkasi toliau teršti aplinką maisto atliekomis. Jei įpareigotume prekybos tinklus perduoti neparduotą maistą labdaros organizacijoms, tai leistų dabar skiriamas lėšas labdarai nukreipti kitoms reikmėms. Gal prekybos tinklams, kurie atiduoda paskutinės dienos galiojimo prekes labdarai, galėtume pasiūlyti tam tikras kompensacijas?
Europos Sąjunga įsipareigojo net perpus sumažinti vienam gyventojui tenkantį iššvaistomo maisto kiekį dar iki 2030 metų. Išties – gana ambicingas tikslas. Visgi, siekiant sumažinti maisto švaistymą, vertėtų pažvelgti ir į švietimo įstaigas, kurios organizuodamos maitinimą taip pat išmeta maisto atliekas. Tenka apgailestauti, kad šiandien mokyklos išmeta didelį kiekį gero ir paruošto vartojimui maisto. Manau, kad mokyklos turėtų būti įpareigotos sverti maisto atliekas ir būti savotišku pavyzdžiu kitoms viešo maitinimo sektoriaus įmonėms, kaip planuoti ir organizuoti maitinimo paslaugas, išmetant kuo mažiau bereikalingų atliekų. Organizuokime švietimo bendruomenei iniciatyvas ar konkursus, kuriais skatintume mokyklas būti atsakingomis ir siekti kuo tvaresnio maisto panaudojimo.
Žinoma, sumažinsime maistines atliekas tik tuomet, jei kiekvienas atsakingai susirūpinsime šia problema. Meskime sau iššūkį ir pabandykime savaitę išgyventi neišmetant nei vienos maistinės šiukšlės – ar mums pavyks? O gal pradėkime planuoti maisto gamybą taip, kad paskaičiuotume atitinkamą kiekį maisto produktų, kurių reikia skirtingų patiekalų gaminimui? Viskas prasideda tik nuo mūsų!
