Vertinant Europos Sąjungos Bendrąją žemės ūkio politiką, daugiausia abejonių sukėlė strateginiai planai. Prieš tai visoms bendrijos šalims taikyti vienodi reikalavimai, atsižvelgiant į šalies žemės ūkio padėtį ir išsivystymą. Bijau, kad gali atsirasti 27 skirtingos žemės ūkio politikos, o tai gali turėti itin neigiamos įtakos konkurencijai.

Maža to, Europos Komisija atsisakė pateikti galimų ekoschemų sąrašą ir kiekvienai valstybei narei leido pačiai spręsti, kokias ekoschemas taikyti. Pagal įsipareigojimus, kurie taikomi visoms Europos Sąjungos šalims, ne mažiau kaip 25 proc. tiesioginių išmokų turi būti skiriama ekoschemoms, kuriomis siekiama stabdyti dirvožemio nualinimą ir gerinti jo derlingumą, mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų ir amoniako emisijas.

Vis dėlto, nors BŽŪP siekia atliepti ir klimato kaitos iššūkius bei siekti tvarumo, orientuojasi į viena pagrindinių tikslų – išlaikyti apsirūpinimą maistu ir gamybos potencialą, didinant ūkininkų konkurencingumą ir atsparumą.

Sprendžiant šalies ūkio problemas, Žemės ūkio ministras turėtų aktyviai diskutuoti su ūkininkų bendruomene. Ministerija turi džiaugtis, kad ji teikia siūlymus, kaip tvarkytis su žaliojo kurso iššūkiais ir spręsti melioracijos problemas, kokios paramos ūkininkams reikia. Žemės ūkio problemos ūkininkams pažįstamos, todėl jie gali ir turi teisę išsakyti savo lūkesčius bei pasiūlyti sprendimus, kurie galėtų palengvinti ūkininkų veiklą.

Išsamiau skaitykite ManoŪkis.lt portale čia.