Lietuva įgyvendina Europos Sąjungos Bendrąją žemės ūkio politiką, kuri įpareigoja aprūpinti vartotojus įperkamu, saugiu ir kokybišku maistu. Beveik 20-imt metų mūsų žemdirbiams mokamos žemės ūkio subsidijos tam, kad galėtume pasiūlyti kuo mažesnes kainas maisto vartotojams ir siekti kuo geresnės žemės ūkio produkcijos kokybės.

Galima drąsiai sakyti, kad iki šiol vykdyta Bendroji žemės ūkio politika pateisino savo misiją – leido pasiūlyti platų maisto produktų asortimentą žmonėms už prieinamas kainas. Vis dėlto, šiandieninė situacija, kai žmonės nebeįperka elementariausių maisto produktų, verčia ieškoti naujų sprendimų.

Susiduriame su iššūkiais, kai turime aprūpinti ne tik Europos, bet ir kitus žemynus, tokius kaip Afrika, maistu. Besitęsiantis karas Ukrainoje, ženkliai pakilusios energetikos bei trąšų kainos gali sukelti maisto stygiaus krizę. Turime nelaukti ir jau šiandien imtis priemonių, kurios užtikrintų, kad žmonės nepatirtų maisto nepritekliaus.

Europos Komisija privalo patikrinti ir įvertinti, ar didžiosios pramonės įmonės sąžiningai uždirbo neprognozuotai didelius pelnus. Svarbu peržiūrėti ir maisto tiekimo grandinę – išsiakinant kokia pelno dalis atitenka gamintojui, supirkėjui ir prekybininkams. Ne paslaptis, kol kas Lietuvoje būtent pirminės produkcijos gamintojas – žemdirbys – yra silpniausia ir mažiausią pelno dalį gaunanti grandis.

Žemės ūkis neturi būti pamirštas! Žemdirbiams reikalingos pakankamos pajamos sudėtingo laikotarpio metu, kad jie galėtų ruoštis kitų metų sėjai. Noriu pasidžiaugti, kad žemės ūkio komisaras Janusz Wojciechowski atsižvelgė į išreikštą rūpestį dėl žemdirbių aprūpinimo trąšomis klausimo ir pasiūlė trąšų komunikato iniciatyvą.

Trąšų komunikatas leis spręsti trąšų krizę. Trąšų gamintojai bus nuolat ir nepertraukiamai aprūpinami dujomis, kurios yra reikalingos trąšų gamybai. Europos Komisija svarsto paremti žemdirbius, kurie patiria dideles gamybos sąnaudas, skiriant 450 mln. Eurų žemės ūkio rezervą. Vis daugiau kalbama ir apie modernių technologijų, kurios leistų žemdirbiams išgauti kuo daugiau naudos iš dirvos, vartojant kuo mažiau trąšų, pritaikymą žemės ūkyje.

Turime panaudoti visas įmanomas priemones, kurios leistų užtikrinti, kad ūkininkai Lietuvoje ir kitose bendrijos šalyse išgyventų, o parduotuvių lentynose netrūktų tam tikrų produktų.

Ne mažiau svarbu pagaliau baigti ir gėdingą ES žemdirbių diskriminaciją bei suvienodinti ūkininkams mokamas išmokas.