Tam, kad mes, vartotojai, įpirktume maistą, kad galėtume būti tikri dėl jo kokybės ir aukštų gamybos standartų, Europos Sąjungoje įgyvendinama Bendroji žemės ūkio politika. Žmonės kartais klaidingai įsivaizduoja, kad jos paskirtis – šelpti ūkininkus. Iš tiesų galutinis BŽŪP tikslas – užtikrinti vartotojų aprūpinimą saugiu, kokybišku, įperkamu maistu, mokant paramą žemdirbiams už atitinkamas sukuriamas viešąsias gėrybes. Ir tiek pandemijos, tiek karo kontekste dar kartą pamatėme šios politikos prasmę ir reikalingumą, nes ES žemdirbiai sėkmingai išmaitino ne tik europiečius, bet sugebėjome ir eksportuoti į šalis, kur maisto trūksta.

Visgi, matant, kas paskutiniu metu vyksta su maisto kainomis, bei kaip masiškai ūkininkai traukiasi iš gamybos, man kyla abejonių, ar Bendroji žemės ūkio politika išties pasiekia jai keliamų tikslų. Lietuvoje ypač ryškiai matome, kad jaunimas nenori ateiti ūkininkauti, nes ūkininko profesijoje mato tik sunkaus darbo ir menkų pajamų perspektyvą.

Tad nors 2021-2027 m. Bendrosios žemės ūkio politikos periodas dar tik įsibėgėja, manau, jau metas pradėti dirbti prie 2028-2034 m. BŽŪP reformos, atsigręžiant į tikruosius politikos tikslus bei užtikrinant tiek maisto vartotojų, tiek žemdirbių gerovę. Nepaprastai svarbu, kad planuojant BŽŪP įgyvendinimą Lietuvoje, savo darbą deramai atliktų ir žemės ūkio ministerija – kad žemdirbiai jos darbą įvertintų ne statydami kryžius, o ryžtingai nerdami į žemės ūkio verslą.