Infliacija augina maisto produktų kainas paprastam žmogui, o ūkininkas, lenkdamas nugarą dieną ir naktį, kad užauginti gyvulį, daržoves ar grūdines kultūras, iš tokių rekordiškai augančių maisto produktų kainų - gauna šnipštą! Nepamirškime, kad mūsų ūkininkai ir taip dirba kur kas sudėtingesnėmis sąlygomis, nei kitų ES šalių, nes jie gauna vienas mažiausių tiesioginių išmokų, kurios sudaro didelę ūkio pajamų dalį.

Matydamas rekordiškai aukštus infliacijos rodiklius skirtingose Europos Sąjungos šalyse, o ypač gimtojoje Lietuvoje, kur metinis infliacijos lygis pasiekė dar neregėtas aukštumas (rugsėjį gerokai viršijo 20 proc.), Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete kėliau klausimus: kokie faktoriai lėmė, kad turime tokią milžinišką infliaciją ir kodėl turime situaciją, kad vienoje Europos Sąjungos šalyje ta infliacija siekia tik 5 proc., tuo tarpu - kitoje net 20 proc. ir daugiau.

Pavyzdžiui, energetikos srityje tam, kad sumažinti kainas už elektrą, pasiūlyta taikyti kainų kontrolės mechanizmus. Kodėl tuomet negalime įvesti kontrolės priemonių ir maisto produktų kainoms?

Ar neatėjo laikas peržiūrėti ir išanalizuoti maisto gamybos grandinės, kad išsiaiškinti, ar tik didieji prekybininkai negauna per didelio pelno už brangiai parduodamus maisto produktus? Juk žemdirbiai, skirtingai nei stambieji prekybos centrai, negauna papildomų pajamų už tai, ką sumoka pirkėjas.

Šiandien, kai išgyvename krizę dėl rekordiškos infliacijos ir elektros energijos kainų, privalome pasiūlyti ir taikyti reguliacines priemones maisto gamybos grandinėje tam, kad maistas būtų įperkamas žmogui. Kad gyventojams netektų rinktis tarp maisto produktų ar būtiniausių sąskaitų apmokėjimo.