Pasitikdami rudenį, Europos Parlamente diskutavome apie vieną Žaliojo kurso tikslų – perpus sumažinti žemės ūkyje naudojamų augalų apsaugos produktų kiekį. Didžiulį nerimą kelia tiek kaimynystėje vykstančio karo, tiek drastiškai išaugusių kainų poveikis žemdirbių galimybėms aprūpinti mus įperkamu ir kokybišku maistu.

Viena vertus, reikia pripažinti, kad šiuo metu vis dar išmetama apie 15-20 proc. pagaminto maisto – tiek maitinimo įstaigose, tiek namų ūkiuose. Džiugu, kad vartotojų sąmoningumas auga, kad maistą mokomės branginti, o pirkdami – įsivertinti, kiek pajėgsime suvartoti.

Tačiau pandemija ir pašonėje vykstantis karas aiškiai parodė, kaip svarbu valstybės bei ES mastu užsitikrinti pakankamą ir netrikdomą maisto gamybą. Kaip svarbu palaikyti mūsų žemdirbių pajėgumus ir padėti jiems išsilaikyti kosmiškai išaugusių gamybos kaštų akivaizdoje.

Nemanau, kad Europos Komisijos siūlomas “vienas tinka visiems” principas, kai užsimota vienodai – net perpus - apkarpyti leistiną augalų apsaugos priemonių naudojimą visose valstybėse narėse, yra teisingas. Lietuvos žemdirbiai jau dabar lyderiauja ES, sugebėdami ūkininkauti tausiai ir su vienomis mažiausių augalų apsaugos produktų sąnaudų. Jei aklai nurėšime šį rodiklį perpus, koks bus tokio sprendimo poveikis mūsų žemės ūkio gamybos potencialui, ir galiausiai – mūsų vartotojams?

Dar kartą raginu Europos Komisijos tokius sprendimus priimti tik nuodugniai įvertinus konkrečią situaciją kiekvienoje valstybėje narėje.