Ar galėjome turėti pigesnę elektros energiją? Patogesnę apskaitos sistemą? Elektros energijos rinkos liberalizavimo projektas Lietuvoje virto nesibaigiančiu skandalu. Nereikėjo ilgai laukti, kol pasipylė viena po kitos gyventojams nepalankios žinios. To reikėjo ir tikėtis, nuo pat pradžių šis eilinis valstybės monopolinių paslaugų liberalizavimo sumanymas, kuriam iš esmės nebuvo pasiruošta, buvo pasmerktas nesėkmei. Žinoma, labiausiai nepasisekė vartotojams, kurių kišenės sąskaita yra vykdomas dar vienas diletantų vyriausybės eksperimentas.

Į paskutinį elektros rinkos liberalizavimo etapą pateko mažiausias pajamas gaunantys gyventojai. Karas Ukrainoje taip iškraipė elektros rinką, kad šiems gyventojams tenka apsispręsti tuomet, kai viena kilovatvalandė kainuoja net iki 50 centų. Elektros tiekėjai ragina nedelsti, nes prognozuoja kainų kilimą ir toliau. Tačiau net ir pasirinkus tiekėją bei fiksuotą kainos tarifą, nebūtinai tai užtikrins stabilumą. Štai, nepriklausoma elektros tiekėja „Perlas energija“ atsisakė vykdyti fiksuotos kainos sutartis. Pasipiktinusius klientus dabar entuziastingai „medžioja“ kiti rinkos dalyviai. Bet kokios garantijos dėl jų?

Prasidėjus pirmajam liberalizavimo etapui, ekspertai viešai džiaugėsi, kad rinkoje pradėjo veikti rinkos ekonomikos dėsniai ir dėl vartotojų ėmė kovoti daugiau nepriklausomų elektros energijos tiekėjų – esą, vartotojas pagaliau gali rinktis, ieškoti jam geriausių pasiūlymų ne tik kainos, bet ir, pavyzdžiui, ekologiškumo prasme. Buvo prognozuojama, kad „Ignitis“ turės dominuojantį pranašumą, nes šis ženklas vartotojams žinomas, žmonės įpratę prie iki šiol buvusių sąlygų ir žinomų tiekėjų. Tuo tarpu „Perlo Energija“  dalį vartotojų suviliojo dėl patrauklių fiksuoto tarifo kainų, kurių dabar nesilaiko. Tad ko vertas laisvos rinkos įsigalėjimo elektros energijos srityje liaupsinimas?

Vyriausybė nepasiruošė tikrai didžiulio masto rimtai reformai, o lendant jos spragoms, toliau demonstruoja neatsakingą požiūrį į savo klaidas. Energetikos ministras D. Kreivys pripažįsta, kad valstybės reguliavimas yra nepakankamas, kad jei būtų rimtesnis reguliavimas, tai tokių situacijų, kaip nutiko su „Perlo energija“, neatsitiktų. Nepaisant to, ministras ir toliau žada, kad situacija stabilizuosis, kad kainos ims kristi, kad su energijos rinkos liberalizacija viskas gerai ir kad nėra reikalo jos stabdyti ar bent daryti pauzę.

Anot D. Kreivio, ministerija tuoj pat per vieną kitą savaitėlę padarys daugiau reguliavimo ir vartotojai vėl galės džiaugtis reformos vaisiais. Ministre, tai kodėl to reikalingo reguliavimo, kurį čia greitai ketinate papildyti, nepadarėte iki rinkos perdavimo privatiems tiekėjams? Iki sutarčių pasirašymo su gyventojais? Kas Jums trukdė? Ar dėl neišmanymo? Ką susodinote vadovauti atsakingoms institucijoms? O gal vis tik reguliavimo trūksta ne per klaidą? Gal sakydamas, kad esate vartotojų pusėje, vis tik giliai širdyje norėjote kuo daugiau laisvės palikti privatiems tiekėjams?

Prezidentui G. Nausėdai, panašu, situacija taip pat neatrodo labai rimtai. Jis laukia iš atostogų grįžtančios Šimonytės ir nemato reikalo interpeliuoti savo klaidas pripažinusį ministrą. Mat, Prezidentas ministrą atstatydintų net tris kartus su sąlyga, kad atpigs elektros energija. Tačiau už neatsakingai parengtą tokio masto reformą, jis nemato interpeliacijos prasmės.
Tuo tarpu, mano akimis, ši vyriausybė diletantiškai daro didžiulį eksperimentą, už kurį moka gyventojai iš savo kišenių. Šiandien aš matyčiau vieną išeitį iš šios komplikuotos padėties – mažiems (iki 1000 kW) buitiniams vartotojams valstybė turėtų nustatyti fiksuotą elektros energijos kainą ir laikyti ją iki metų pabaigos, ir taip išvengti šokiruoijančių kasdienių kainų šuolių ir kitų netikėtumų.

Elektros rinkos liberalizavimo reformos pavyzdžiu laikyta Jungtinė Karalystė valstybės iniciatyva jau ieško sprendimų, kaip gelbėti vartotojus nuo aukštų energijos kainų. Liberalizavimas nėra panacėja, ypač tų rinkų, kurios yra tiek svarbios vartotojams, kad jų produkto ar paslaugos tiesiog nėra galimybės atsisakyti. Jungtinės Karalystės vyriausybė pradėjo elektros rinkos peržiūrą, ieškodama būdų, kaip sumažinti išlaidas vartotojams, susiduriantiems su didėjančiomis energijos kainomis. Įdomu, jog ieškoma būdų pasiekti, kad svyruojančios dujų kainos nenustatytų elektros kainos, nes atsinaujinanti energija yra daug pigesnė.

Jungtinės Karalystės vėjo energijos kaina jūroje nukrito iki visų laikų žemiausio lygio, o dujos sudaro mažėjančią Britanijos elektros energijos gamybos dalį. Nepaisant to, pagal egzistuojančią sistemą, dujomis kūrenamose elektrinėse gaminamos elektros gamybos kaina kol kas yra didmeninės elektros kainos nustatymo etalonas, stipriai lemiantis, kiek žmonės moka už perkamą energiją. Vyriausybė taip pat svarsto skatinti vartotojus naudoti elektros energiją, kai paklausa yra mažesnė arba kai gaminama daug vėjo ar saulės energijos.
Akivaizdu, kad Europa neišras nieko išmintingesnio, kaip kad atsinaujinanti energetika, kuri prie dabartinių iškastinio kuro kainų atsiperka per kelis metus. O žinant, kad investuoti į šiltnamio efektą mažinančius projektus vis tiek turėsime dėl klimato kaitos, tai nematau nė vieno argumento, kodėl maksimaliai tiek privačių, tiek valstybės, tiek ES investicijų nesutelkus būtent į atsinaujinančios energetikos vystymą bei energijos efektyvumo didinimo projektus.

Grįžkime į Lietuvos elektros rinką ir pažadus vartotojams užtikrinti pigiausią kainą, patogiausią aptarnavimą ir pan. Vis tik sukurta labai sudėtinga elektros kainos sistema. Ar pamenate visuomenės paniką socialiniuose tinkluose su klausimu, kaip rinktis tiekėją, ir begalę aiškumo nepriduodančių įvairiausių ekspertų ir komentatorių paaiškinimų? Galutinę vartotojo mokamą kainą už elektros energiją sudaro bent penkios, šešios, o kai kuriais atvejais ir dar daugiau sudedamųjų dalių. Žmonės nesupranta, kodėl vieną dalį reguliuoja valstybė, kitas privatininkai, ir visi naudojasi šituo nekonkretumu.

Man kyla labai didžiulis klausimas dėl UAB „Ignitis“ – didžiausio elektros tiekėjo Lietuvoje. Tikra tiesa, kaip ir prognozavo ekspertai, „Ignitis“ sėkmingai naudojasi valstybės išgarsintu prekės ženklu. Tačiau tiekėjas dabar teikia ir visuomeninę elektros tiekimo paslaugą, ir garantinį tiekimą, o taip pat teikia ir privačias tiekimo paslaugas. Mano akimis, vienas ir tas pats tiekėjas neturėtų teikti ir viešųjų, ir privačių paslaugų. Akivaizdu, kad tai labai palanki terpė interesų konfliktams. Kai patogu, jie valstybiniai, o kai gauna milžiniškus dividendus, tai jau iš privačios veiklos. Valstybinis tiekėjas turėtų būti aiškiai atskirtas nuo privačios veiklos.

Kad turėtume pigesnę elektros kainą, reikalingas ne energijos iš brangių iškastinių išteklių rinkos liberalizavimas, o proveržis investuojant į vietinę atsinaujinančią energetiką, energijos šaltinių diversifikavimas, realus gaminančių vartotojų skatinimas, energijos efektyvumo didinimas tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuose. Ar imdamiesi energetikos reformos, valdantieji padarė reikalingus sprendimus mano išvardintose srityse, kurie turėtų realius rezultatus Lietuvos žmonėms, o ne krautų pelnus liberalizuotos energijos rinkos dalyviams?
Valdančiųjų požiūris į atsinaujinančią energetiką ir į paprastus žmones labai aiškiai atsiskleidžia, kai kalbame apie gaminančius vartotojus. Kodėl iš elektrą gaminančio vartotojo nesuperkama visa elektra, kurią jis galėtų parduoti? Superkama tik iki pusės gaminamos elektros, o jei lieka nepanaudota daugiau, ją tinklai paima veltui. Kodėl iš gaminančių vartotojų superkama kelis kartus pigiau (supirkimo kaina skiriasi nuo 3 iki 5 kartų) nei iš biržos? Visam šitam nesusipratimui yra palankūs įstatymai.

Norint skatinti atsinaujinančios energijos gamybą, mažiems gaminantiems vartotojams turėtų būti sudarytos sąlygos parduoti visą likusią elektrą ir už tas kainas, kaip superkama iš didžiųjų gamintojų. Tačiau liberalizacijos nauda pasiekia tik didžiuosius tiekėjus, kurių nėra tiek jau ir daug. Ar mažiukai gali sudaryti jaučiamą konkurenciją ir kelia pavojų dideliems? Ar jie tiesiog neturi tiesioginių ryšių su valdžia? Dėl kokios priežasties jie taip diskriminuojami?

Remiant atsinaujinančią energetiką, neturi būti pamirštas nė vienas subjektas. Taip pat ir ūkininkai. Ypač turint omenyje, kad ši grupė turi itin palankias galimybes įsirengti atsinaujinančios energijos elektrines – turi žemės, daug stogų, tad jie galėtų elektros pagaminti ne tik savo reikmėms, bet ir parduoti kitiems.

Esu tikras, kad įsibėgėjęs elektros energijos rinkos liberalizavimas dar pažers staigmenų, ir nebūtinai malonių vartotojams. Mano manymu, palankesnių kainų, platesnio paslaugų asortimento, paprastesnio gyventojų aptarnavimo paieškoms nebuvo būtinas liberalizavimo kelias. Pirmiausia turime per valstybės reguliavimą ir investicijas nusibrėžti labai aiškią energetikos žaliojo kurso kryptį, kuri galėtų būti pagrindinis veiksnys, reikšmingai mažinantis tiek elektros, tiek šiluminės energijos kainas vartotojams.