Stabdykime karą. Stabdykime klimato kaitą. Nestabdykime maksimalių sankcijų Rusijai. Nestabdykime investicijų į energetinę nepriklausomybę! Putinas to tik ir laukia, kad patys pradėtume abejoti savo galimybėmis tapti energetiškai nepriklausomais – juk akivaizdu, kaip jam tai apsimoka.
ES turės įvesti sankcijas visam rusiško iškastinio kuro eksportui. Tokius pareiškimus padarė Europos Parlamente ES lyderiai. Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charles'is Michelis aptakiai teigė, kad „anksčiau ar vėliau“ reikia įvesti sankcijas Rusijos naftos ir dujų sektoriui.
Tuo tarpu ES užsienio politikos vadovas Josepas Borrellis rėžė tiesiai šviesiai, kad nuo karo pradžios Putinui ES sumokėjo po beveik milijardą eurų per dieną už energiją, kurią jis mums tiekia: „Davėme jam 35 milijardus eurų“, – sakė J. Borrellis. „Palyginkite tai su vienu milijardu, kurį davėme Ukrainai ginklais“.
Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pareiškė, kad penktasis priemonių paketas, kuriuo uždraudžiamas anglių importas iš Rusijos, nebus paskutinės ES sankcijos Rusijai.
Kartu su kolegomis Europos Parlamento nariais ES vadovus raginame ne „anksčiau ar vėliau“, bet tučtuojau nutraukti viso iškastinio kuro importą iš Rusijos bei paskelbti pačias griežčiausias sankcijas kitose ekonominėse srityse. Putinui didžiuliais mastais sutelkus savo žiaurią agresiją į Ukrainą, skubiai reikia siųsti daugiau ginkluotės ir karinės įrangos, įskaitant tankus, šarvuočius, sunkiąją artileriją, priešlaivines raketas ir sudėtingesnes priešlėktuvines apsaugos sistemas.
Manau, kad rusiškų dujų ir naftos prekybą turėjome stipriai apriboti ir palaipsniui visiškai nutraukti net ne pačiame pirmame sankcijų pakete, bet dar 2014 m, kai Rusija faktiškai, kad ir ne tokiais mastais, kokiais vyksta šiandien, pradėjo karą Ukrainoje. Jau tada buvo akivaizdu, kad Putino režimas negerbia ir nepripažįsta kitų šalių valstybingumo.
Mes, Europa, padarėme lemtingą klaidą, tiek metų apsiribodami smerkiančiomis rezoliucijomis ir realaus poveikio Rusijos ekonomikai nedarančiomis sankcijomis. Man labai apmaudu, kad dalis Europos lyderių daug metų save apgaudinėjo, pateisindami savo neveiksnumą perspektyviais komerciniais santykiais su Rusija, diplomatijos galimybėmis ir pan. Baltijos šalys jau seniai netikėjo diplomatijos galia Putino atžvilgiu, o komercinius santykius su Rusija laikė ne galimybe, o labai pavojinga priklausomybe.
Jei būtume daug anksčiau tą rusiškų dujų „adatą“ ištraukę iš Europos, tai Rusijos karinė galia šiandien būtų jau daug daug silpnesnė. Šiandien pripažįstame ir mokomės iš savo klaidų. ES reaguoja nepalyginamai stipriau ir sparčiau, taikomos ES sankcijos neturi precedento, tačiau net ir tai yra per silpnas ir per lėtas atsakas.
Labai gerai, kad jau pradėjome aukščiausiame ES politikos lygmenyje garsiai įvardinti galimybę uždrausti rusiškų dujų ir naftos importą. Pagalvokime, jeigu nebūtume tų 35 milijardų eurų per pastarąjį mėnesį patys sumokėję Rusijai, galbūt Bučos, Irpinės, Mariupolio prievartos, kankinimų ir žudymo aukų būtų mažiau.
To, kas įvyko, nepakeisime. Bet ir nepamirškime, nepripraskime. Tai ne statistika. Tai tikrų žmonių tikri likimai, su neįsivaizduojamomis kančiomis. Mūsų kaimynystėje. Aiškiai tai suvokdami nebeatidėliokime gyvybiškai svarbaus žingsnio – nutraukime Europos milijardinį finansavimą Rusijos karo mašinai. Dabar.
Lietuva jau padarė šį žingsnį, tačiau europinės situacijos tai nekeičia, nes suskystintų dujų terminalą dabar naudosime savo šalies reikmėms, kai anksčiau jį dalinomės su kitomis ES valstybėmis. ES vadovai reaguoja į vis didėjantį spaudimą nutraukti rusiškos naftos ir dujų importą. Spauskime stipriau. Eikime į piketus, reikalaukime viešojoje erdvėje. Neįsivaizduoju, kaip patys gyvensime su savo sąžine, jei leisime ir toliau naikinti Ukrainos žmones ir miestus už mūsų pinigus.
Girdžiu kalbų apie tai, kad nustatydami sankcijas Rusijai, iš tikrųjų nustatome jas sau... Žinoma, kad bet kokios priklausomybės nutraukimas laikinai sukelia sunkumų, nepatogumų. Kartais ir labai rimtų. Bet, mano akimis, negali būti nieko nepatogiau, nieko baisiau už tą Rusijos keliamą grėsmę, kurią šiandien stebime iš šalies ir, susidėję kuprines, išsigryninę pinigų ir prisipildę kuro bakus svarstome, ateis karas iki mūsų ar ne.
Suprantu, kad būtina kelti klausimą, kaip mes pasirūpinsim savais žmonėmis, kurie jau dabar nepakelia augančių kainų. Taip, šis klausimas labai svarbus ir spręsti jį būtina. Tam reikalingas visų mūsų susitelkimas, reikalavimas iš valdžios, kad reaguotų į kintančias sąlygas. Paraginkite valdžią solidarizuotis su labiausiai pasekmes jaučiančiais mūsų piliečiais ir socialinę politiką orientuoti į rimtą pagalbą pažeidžiamiausioms grupėms, socialinei atskirčiai, pajamų nelygybei ir skurdui mažinti. Žinoma, tai reikalaus didesnio biudžeto perskirstymo, didesnio solidarumo iš tų, kurie patiria mažiausius nuostolius.
Tačiau mūsų kintančios ekonominės sąlygos negali tapti pateisinimu Ukrainos vaikų, moterų, tėvų, senukų kankinimui ir žudymui. Už kiekvieną mūsų kad ir netiesiogiai sumokamą eurą į Rusijos ekonomiką gali būti pagaminta nauja kulka, kuri gali atimti dar vieną nekaltą gyvybę.
Pats efektyviausias būdas pasiekti ES energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos yra atsinaujinanti vietinė energetika ir energijos efektyvumo didinimo projektai (pastatų bei šilumos ūkių renovacija bei kitos efektyvumą didinančios technologijos, kurių tikrai yra). Dabar yra tas metas, kai į šias sritis turi būti sutelktos maksimalios tiek ES, tiek nacionalinės, tiek privačios investicijos. Tada tikrai pajusime proveržį ir investicijos greit atsipirks, atneš energijos kainų stabilumą bei prieinamumą gyventojams.
Tai yra pats stipriausias ginklas prieš Putiną ir jo propagandą, kad, neva, iš šio karo pelnosi trečiosios šalys. Tapkime patys savo energetikos šeimininkais, investuokime į vietinius atsinaujinančius resursus. Bet kuriuo atveju šis žingsnis būtų būtinas dėl klimato kaitos net ir be karo. Priminsiu, jog vos prieš kelias dienas paskelbta JT klimato mokslo agentūros žinia, kad per pastarąjį dešimtmetį pasaulinės emisijos toliau didėjo ir pasiekė aukščiausią tašką istorijoje, tad būtina drastiškai mažinti iškastinio kuro naudojimą. Vykstant karui Ukrainoje, motyvacijos pereiti prie atsinaujinančios vietinės energetikos turime dar daugiau.
