Nepaisant to, kad dėl Putino be jokio pagrindo sukelto karo Ukrainoje pradėjo trūkinėti tiekimo grandinės ir situacija žemės ūkio sektoriuje darosi vis labiau įtempta, Lietuvos žemdirbiai ir jų organizacijos teikia pagalbą nuo karo kenčiantiems ukrainiečiams. Vieni remia maistu, kiti pinigais, treti karo pabėgėliams planuoja duoti darbo.

Turėjau daug progų įsitikinti Lietuvos žemės ūkio atstovų
 organizuotumu, profesionalumu, kompetencija, dirbant kartu dėl tiesioginių žemės ūkio išmokų suvienodinimo iki ES vidurkio ir kitų sąlygų žemdirbiams gerinimo. Mums kartu pavyko nemažai pasiekti. Žemdirbius laikau labai patikimais ir rezultatyviais partneriais dirbant su Europos institucijomis.

Šiandien stebiu ir galiu paliudyti, kad patys dar neišėję iš ankstesnių krizių, žemdirbiai labai stipriai solidarizuojasi su Ukrainos žmonėmis ir dalinasi tuo, ką turi. Žaviuosi tuo organizuotumu, gerai koordinuotais tarpusavyje veiksmais, vieningumu, siekiant padėti kenčiantiems ir už laisvę kovojantiems broliams ukrainiečiams. Žemdirbiai išnaudoja visas galimybes, nuo pačių įvairausių produktų, specialiai organizuojamos gamybos, iki logistikos, technikos, paramos daiktais, pinigais.

Jaučiu didžiulį dėkingumą žmonėms, dirbantiems žemę, taip mobilizavusiems savo išteklius ir galimybes, kad prisidėtų prie humanitarinės pagalbos Ukrainai. Ypač žinodamas, kad ir jiems patiems nėra geriausi laikai.

Kaip šis karas veikia Lietuvos žemės ūkį? Prarandamas stabilumas tiekime. Ypač gyvulininkystės sektoriuje. Dalis užsienio pašarų gamintojų stabdo eksportą, tuo siekia užsitikrinti pašarų tiekimą savo šalyse. Dėl šios priežasties mūsų šalies gyvulininkystės sektorius gali susidurti su pašarų trūkumu, o tai trikdo ir vietinės produkcijos gamybą.

Mums visiems tai svarbus klausimas, nes sugebėjimas savarankiškai apsirūpinti maistu yra vienas svarbiausių valstybės saugumo garantų. Trukdžiai tiekimo grandinėse gali reikšti besitraukiančius tam tikrus žemės ūkio sektorius, augančias maisto kainas vartotojams, kai kurių maisto produktų trūkumą.

Jau daugelį metų dirbu, kad politiniame lygmenyje sugebėjimas apsirūpinti maistu būtų pripažintas gyvybiškai būtinu valstybės saugumo garantu.

Nacionaliniame lygmenyje turime nedelsiant sutarti dėl aiškios strategijos, leidžiančios maksimaliai apsaugoti Lietuvos žemės ūkio stabilumą ir įgalinti pajėgumus pilnai aprūpinti mūsų žmonių poreikius. O sutarus dėl bendro tikslo ir priemonių, turime paraleliai reikalauti ir ES sprendimų, įgalinančių Europos ūkininkus užtikrinti maisto valstybių viduje.

Dar kartą dėkoju visiems bet kokia forma prisidedantiems prie pagalbos Ukrainai. Tai labai svarbu. Jiems mūsų labai reikia. Nesustokime, remkime ir toliau. Nes tai padeda siekti pergalės ir jiems, ir mums.