Lietuvoje skurdas labiau paplitęs nei vidutiniškai Europoje. Mes turime ilgalaikes socialines ir ekonomines problemas, nuo kurių labiausiai kenčia regionuose gyvenantys žmonės, o socialinės ir regioninės politikos priemonės kol kas yra nepakankamos.
Kaip matome iš pastarųjų metų sprendimų, kai kurios priemonės ne tik kad nepadeda, bet tas problemas gali dar labiau pagilinti. Kalbu apie Lietuvos Vyriausybės pasiūlymą dalį ES sanglaudos projektų finansavimo nukreipti į Sostinės regioną kitų Lietuvos regionų sąskaita.
Kiekviena valstybė narė gauna ES sanglaudos paramą pagal savo išsivystymo lygį, kuris yra paskaičiuojamas pagal tam tikrus ekonominius ir socialinius rodiklius. Mažiau išsivysčiusios šalys ar jų regionai gauna didesnį finansavimą, o labiau išsivysčiusios – mažesnį. Tai yra logiška, nes toks ir yra sanglaudos tikslas – mažinti netolygumus Europos Sąjungoje ir valstybių narių viduje, kad visur pragyvenimo lygis būtų panašus.
Tačiau dabartiniai valdantieji kėsinasi į mažiau ekonomiškai pažengusiam Vidurio ir Vakarų Lietuvos regionui skirtus ES pinigus, nepaisant to, kad nedarbo, vidutinio atlyginimo skirtumai, lyginant su sostine yra daugiau nei akivaizdūs. Man sunku suprasti, ką galvoja politikai, viešai pranešdami Lietuvos žmonėms, savo pačių rinkėjams, kad atokesniems regionams skirtas ES investicijas nukreips į Sostinės regioną, kur ir taip pragyvenimo lygis beveik dvigubai aukštesnis (BVP pagal perkamąją galią yra 117 proc. ES vidurkio). O likusiai Lietuvos daliai – Vidurio ir Vakarų Lietuvos regionui (pragyvenimo lygis tik 65 proc. ES vidurkio) padalins tai, kas liks po Sostinės. Todėl jau kreipiausi į Europos Komisiją, atkreipdamas dėmesį į šiuos milžiniškus skirtumus tarp regionų.
Vyriausybė dėl pasiūlymo perskirstyti ES Sanglaudos lėšas nesitarė su visuomene ir nėra viešai pateikusi tokį pasiūlymą pagrindžiančių argumentų. Galbūt tą ir norima pasakyti Vilniaus rinkėjams – mes atimsime iš sunkiau besiverčiančių, nes norime duoti daugiau paspirtukų, elektromobilių, start‘upų, green hub‘ų, skaitmeninių inovacijų centrų ir pan. labiau pasiturintiems? Savaime pats tikslas nėra blogas. Nuoširdžiai linkiu Vilniui ir toliau sėkmingai vystytis, nenusileisti kitoms modernioms Europos sostinėms, pritraukti daug investicijų, realizuoti daug veržlių, žalių idėjų, pirmiausia – iškastinį kurą šilumos ūkyje pakeisti pigesniais ir švaresniais atsinaujinančiais vietiniais ištekliais.
Bet šis tikslas niekaip nepateisina pasirinktų priemonių. Net ir Vilniaus gyventojai suvokia, kad Lietuvos vystymasis nėra įmanomas, jeigu didinsime šalies socialinę ir ekonominę atskirtį, jei didinsime ir taip jau vieną didžiausių ES skurdą. Nebus gerai Vilniaus jaunimui, kai jų tėvai kaime ar savo gimtąjį kraštą regionuose pasirinkę broliai su seserimis nebeturės galimybės ten gyventi ir bus priversti rinktis migracijos kelią.
Niekas nenori būti antrarūšiais. Valdančiųjų sumanymas yra neišmintingas, nesuprantamas ir, mano nuomone, prieštarauja sanglaudos tikslui, kuriuo siekiama tolygaus visų regionų vystymosi. Tad primenu elementarią logiką – ES sanglaudos politika bei finansinė parama yra skirta tolygesniam visų regionų vystymuisi, t. y., kad visuose regionuose, lygiai kaip ir sostinėje, būtų panašus žmonių pragyvenimo lygis, kad visur socialine ir ekonomine prasme būtų vienodai gera gyventi. Kviečiu Lietuvos gyventojus apie tai garsiai kalbėti, priminti savo krašte išrinktiems politikams, kad žmonės ne tik sostinėje gyvena ir kad likusi Lietuva nėra antrarūšė.
