Rugsėjo 15 d. vyko itin svarbus europinis renginys, kurį vertėtų stebėti kiekvienam europiečiu save laikančiam piliečiui. Šį renginį kasmet rekomenduočiau stebėti visiems, net ir labai abejingiems ES politikai, nes tai paprasčiausiai yra puiki galimybė vieną kartą metuose per labai trumpą laiką, labai glaustai, susipažinti su svarbiausiomis ES aktualijomis, itin gyvai jausti ES reikalų pulsą, turėti bendrą supratimą apie mūsų europinį kontekstą ir apie Lietuvos vietą jame.
Kiekvienais metais stebiu diskusijas dėl Europos Sąjungos padėties, kur būna pristatomas svarbiausias – metinis Europos Komisijos pirmininko(-ės) pranešimas apie padėti mūsų Europos Sąjungoje.
Mano manymu, Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen teisingai ir visiškai pelnytai įvardino sėkmingai pasirinktas Europos Sąjungos veikimo kryptis. Nepaisant kai kurių kitų šalių europarlamentarų radikalios kritikos, kuri beveik artima klimato kaitos, apsirūpinimo maistu iššūkio neigimui, vis tik aš ir mano Žaliųjų/ELA frakcija Europos Komisijos pasirinktas kryptis palaikome. Mes matome save kaip sąjungininkus, kurie dažnai kritikuoja ne dėl pasirinktų krypčių, o dėl realių veiksmų, konkrečių priemonių išsikeltiems tikslams pasiekti stokos. Mes glaudžiai bendradarbiaujame, teikdami pasiūlymus konkrečioms priemonėms, kartais net ambicingesniems tikslams, ir taip stumiame Europos Komisiją į priekį. Kad deklaruojama žalios, skaitmenizuotos, išmanios, socialiai teisingos ir klestinčios Europos vizija virstų „kūnu“. Kad kalbos neliktų kalbomis.
Kas metiniame pranešime buvo nutylėta? Nepakankamas veiksmų efektyvumas, susitarimų realizavimo spragos. Panašu, kad Europos Komisijos pirmininkė, siekdama įtikti kiekvienai valstybei narei, turi, vaizdžiai tariant, „suokalbį“ su ES Taryba ir nededa pastangų siekti kompromiso su Europos Parlamentu. Dabartinė Europos Komisija turi didesnį dešiniųjų palaikymą, o tai reiškia, kad yra abipusis palankumas siekiant kuo didesnės valstybių narių autonomijos, kad realiai nereiktų įsipareigoti bendrai priimtiems ir garsiai deklaruotiems ES siekiams. Deja, kairesnių pažiūrų, labiau į socialinį teisingumą, į lygybę, į tolygesnį vystymąsi orientuotų idėjų įgyvendinimui toks požiūris nėra palankus. Veikdami pavieniui, mes vėluojame, veikiame neryžtingai ir abejoju, ar pasieksime bendrus tikslus, apie kuriuos taip skambiai kalba pati Ursula von der Leyen.
Skamba labai teoriškai? Patikėkite, visa tai atsiremia į gryną praktiškumą, ūkiškumą ir galimybes kurti kasdienę gerovę savo krašte. Pavyzdžiui, Lietuvai šitas požiūris sąlyginai atsieina milijonus eurų į „minusą“ per 2021-2027 m. finansinės perspektyvos reglamentus, per bendrosios žemės ūkio politikos bei sanglaudos politikos dokumentus. Ginant atskirų šalių interesus, nenorima pasiekti bendro visos ES tolygumo rezultato, tiek suteikiant atitinkamą finansavimą silpniau išsivysčiusiems regionams, tiek pagaliau sulyginant tiesiogines išmokas visiems žemdirbiams iki ES vidurkio, tiek atitinkamai vertinant Žaliojo kurso įsipareigojimus pagal skirtingą šalių situaciją, kad situacija vienodėtų, o ne didintų atskirtį tarp atskirų sektorių, tarp atskirų gerovės rodiklių.
Prieš metus Ursula von der Leyen kalbėjo apie tai, kad bus įvestas visiems bendras orių minimalių pajamų lygis. Šiemet apie tai jau nebuvo užsiminta nė žodžiu, kai tuo tarpu skurstančių europiečių skaičius auga: buvo ~30 mln. skurstančių gyventojų, o šiandien skurdą patiria jau ~35 mln. europiečių. Kas penktas vaikas Europoje auga gyvendamas skurde, nuo pandemijos labiausiai nukentėjo žemiausios kvalifikacijos darbuotojai, savarankiškai dirbantieji ir paslaugų teikėjai. Būtent šie asmenys, taip pat jaunimas ir pensininkai moka šią krizės kainą. Palyginimui pateiksiu ir kitus skaičius, kad suprastume, jog kalbame ne apie visiems blogėjančią situaciją, o apie stiprėjančią pajamų nelygybę ir socialinę atskirtį:
per pandemiją 10 turtingiausių Europos milijardierių padidino savo turtą ~180 mlrd. Eur. Tad socialiai teisinga Europa kol kas neįgauna reikiamo pagreičio. Šioje srityje tikrai labai trūksta Europos Komisijos ryžto.
Nesureagavo Europos Komisija ir į europarlamentarų siūlymus trumpinti arba laikinai nutraukti vakcinų nuo Covid-19 patentus, kad vakcinas galėtų gaminti ir kitos kompanijos įvairiose valstybėse, kad jos būtų lengviau prieinamos, galiausiai, kad skatintų vidaus ekonomikas visoje ES, o ne vienoje ar kitoje valstybėje. Dar 2020 m. pavasarį su europarlamentarų grupe kreipėmės į Komisiją, reikalaudami sutartyse užtikrinti, kad mokslinių tyrimų duomenys ir kuriamos naujos medicinos priemonės būtų laisvai pasiekiamos, kai tik bus leista jas saugiai naudoti. Juk ES į vakcinų kūrimą investavo dvigubai daugiau nei bet kuris privatus partneris.
Tačiau ES dotuojamų projektų sutartyse nebuvo numatytos visuomeninį interesą ginančios teisinės garantijos, o išimtinių licencijų suteikimas galiausiai reiškia viešaisiais pinigais finansuojamų mokslinių tyrimų rezultatų perdavimą privačiajam sektoriui. Mano požiūriu, „įprasto verslo“ principo taikymas šioje ekstremalioje situacijoje yra valstybių išteklių eikvojimas ir didelis Europos Komisijos aplaidumas.
Debatų apie padėtį Europos Sąjungoje įrašą galite peržiūrėti čia.
