„Kainos yra kosminės“. „Turiu parduoti 2 kambarių butą ir pirkti mažesnį, nes nebeišsimoku už šildymą“. „Mokam už šilumą šimtais, o pirmame aukšte radiatoriai vistiek šalti“. „Kas iš to, kad pasikeičiau langus, o sienos iš žemės traukia šaltį ir drėgmę“. „Stogas kiauras, lubos pelyja. Šiluma kiaurai išeina“. Štai tokias nuotaikas gyventojai perduoda prasidėjus šildymo sezonui.
Sutinku, absurdas mokėti milžiniškus pinigus už energiją, kurios didelė dalis iššvaistoma per kiauras sienas, rūsius, langus, duris, stogus bei per pasenusias, sutrūnijusias šilumines trasas, virš kurių net šalčiausią žiemą ištirpsta sniegas ir žydi žibutės.
Kaip valdžia imasi spręsti šildymo kainų klausimą? Diskutuojama apie PVM, kuro akcizo lengvatas, įsivaizduojant, kad tai sumažins finansinę naštą gyventojams. Staigų kainos šuolį ketinama paskirstyti per keletą ateinančių metų mažesnėmis dalimis. Deja, senkant lengvai pasiekiamo iškastinio kuro ištekliams ir augant vartojimui, kainos nenumaldomai kils, kad ir kokias lengvatas taikytume. Akivaizdu, kad šitas kelias niekur neveda.
Viešojoje erdvėje girdime apie energetikos krizę. Tačiau būtina šią sąvoką patikslinti. Jei atkreiptume dėmesį į įvairius energijos šaltinius, pamatytume, kad atsinaujinančios energijos kainos beveik nepakito. Problema tik tame, kad tos atsinaujinančios energijos mes turime nepakankamai. Tai nėra energetikos krizė, tai yra iškastinių dujų krizė. Kuri, beje pasireiškia ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Lietuvos atveju tai gerai iliustruoja situacija mūsų sostinėje. Gamtinės dujos Vilniuje vis dar sudaro didžiąją dalį viso kuro, iš kurio gaminama šiluma. Kai dalis savivaldybių jau kelis kartus atnaujino biokuro naudojimo technologijas, sostinė vis dar didžiuliais kiekiais kūrena rusiškas dujas, tad šilumos kaina čia kyla kone dvigubai.
Lietuvoje mes turime puikių pavyzdžių, kai investicijos į atsinaujinančią energetiką atsiperka ir generuoja grąžą. O štai daugelis iki šiol suteiktų lengvatų bei investicijų į iškastinio kuro projektus, valstybei kainavusių milžiniškus pinigus, esu įsitikinęs, neatsipirko ir ilgalaikėje perspektyvoje neatsipirks. Labai keistas energetikos ministro D. Kreivio lūkestis, kad pasaulinėje rinkoje pabrangus dujoms, atsigaus JAV skalūnų dujų gamyba ir galėsime į valias prisipirkti šio iškastinio kuro. Ir kas iš to? Šios dujos nebus nei pigesnės, nei mažiau taršios.
Apskritai, staiga išsakytos viltys apie skalūnų dujų gavybos pajėgumų didinimą niekaip nedera su deklaruojamu klimato kontrolės tikslu ir ES siekiu atsisakyti iškastinio kuro. Akivaizdu, kad „pigių dujų“ projektų iniciatoriams nuo dujų „švirkšto“ atprasti yra itin sunku. O juk jei valstybė būtų turėjusi aiškią kryptį, jau prieš dešimtmetį investicijas buvo galima nukreipti ne „pigioms dujoms“, bet daug modernesniems ir vertingesniems ilgalaikiams žaliems projektams, skatinantiems energijos taupymą, nuosavų gamybos pajėgumų didinimą ir žmonių gyvenimo komforto gerinimą.
Vienas paprasčiausių būdų „vienu šūviu“ pasiekti bent keletą tikslų yra jau daug ir plačiai aprata, tačiau mažai įgyvendinta pastatų bei šilumos ūkių renovacija. Kol mes apie tai kalbame, sovietinės statybos daugiabučiai su kiekvienais metais sensta, dėvisi ir praranda savo energetinio efektyvumo savybes. Pro kiaurus pastatus praleidžiame vis daugiau energijos, už kurią vis tiek turime susimokėti. Šiuose pastatuose gyvenantys žmonės vis tiek šąla, papildomai dar šildosi elektriniais šildytuvais, nes vaikams ruošiant pamokas šąla rankos. Dažnu atveju bent pirmuose ir paskutiniuose aukštuose neišvengiama sveikatai kenksmingo pelėsio... Kam naudinga tokią situaciją išlaikyti kuo ilgiau? Taip, privatiems šilumos energijos bei kuro tiekėjams.
Kaip rodo praktika, šilumos ūkiui atsidūrus privačių tiekėjų ir administratorių rankose, per šildymo sezoną gyventojams tenka šilumai išleisti daugiau, nes privatininkai suinteresuoti tiekti šilumą ne kuo taupiau, o kuo išlaidžiau – tai didina jų pelnus. Pavyzdžiui, Vilniaus valdžia rado pačių įvairiausių priežasčių delsti, nerenovuoti daugiabučių namų. Šis delsimas daugeliui senų namų rajonuose gyvenančių žmonių iki šiol atsieina dar didesnes sąskaitas už šildymą kiekvienais metais. Tuo metu savivaldybės, kurios komunalines paslaugas valdo pačios, šilumos ūkis yra atnaujintas ir efektyviausias, taigi ir sąskaitos už šildymą yra mažiausios.
Pavyzdžiui, Ignalinoje šilumos kilovatvalandė yra šiek tiek brangesnė, nes prisideda šilumos ūkio modernizavimo kaštai. Bet tų kilovatvalandžių mano kraštiečiams tenka pirkti perpus mažiau nei kitų savivaldybių gyventojams! Taip yra todėl, kad Ignalinos gyventojai pirmi Lietuvoje pilnai renovavo visą šilumos ūkį, sutaupo per sezoną apie 50 proc. kuro ir už šilumą sumoka mažiau. Sąskaitos už šildymą šalčiausiais mėnesiais Ignalinoje siekia apie 30–60 eurų paprastam dviejų kambarių butui. Namuose šilta, pro naują stogą nevarva, nepelyja, rūsiai sausi, laiptinės saugios, sutvarkytos, pastatai estetiški.
Šilumos pabrangimas šiais metais čia gali siekti tik apie 10 proc. dėl biokuro kainų svyravimų. Bet ne dvigubai! Ignalinoje, kaip ir visuose Lietuvos atokesniuose regionuose, gyventojų skaičius mažėja, tačiau pabandykit įsigyti čia butą... Tai yra tikras iššūkis, nes ne tik Ignalinos, bet ir visos Lietuvos gyventojai moka skaičiuoti. Juk tai puiki investicija į prižiūrėtą, sutvarkytą nekilnojamąjį turtą su puikia atnaujinta infrastruktūra ir dar su mažiausiom kainom už jo išlaikymą!
Tačiau Ignalina yra vienetinis gerosios praktikos pavyzdys ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Mes beprotiškai ilgai uždelsėme bei iššvaistėme milžiniškus kiekius šilumos. Dar labai daug turime nuveikti savo šalyje, ypač Vilniuje, tačiau žvelgiant globaliai, Europa atsilieka dar labiau nei Lietuva. Europos Sąjungoje net 75 proc. pastatų energija vartojama neefektyviai! Šiuo metu kasmet renovuojama tik 1 proc. viso pastatų ūkio! Pastatų sektoriui tenka 40 proc. Europoje suvartojamos energijos, tad šitą rinką dujų gamintojai siekia išsaugoti bet kokia kaina, nes jiems kiekvienas renovuotas namas reiškia didžiulį nuostolį.
Yra paskaičiuota, kad 1 proc. energijos vartojimo efektyvumo tikslo leidžia išvengti 2,5 proc. dujų suvartojimo. Jeigu ES nuspręstų išsikelti tikslą padidinti bent 3-5 proc. sunaudojamos energijos efektyvumą, tai leistų sutaupyti apie 10 proc. sunaudojamų iškastinių dujų. Aktyvūs veiksmai energijos taupymo, efektyvaus vartojimo bei vietinių atsinaujinančių energijos išteklių plėtojimo link leistų būti energetiškai nepriklausomiems ir saugiems nuo išorės tiekėjų, išvengti geopolitinių manipuliacijų bei užtikrinti gyventojams ir verslui stabilias, prieinamas šilumos kainas. Antra, renovacija gerina gyvenimo ir darbo sąlygas pastatuose, didina komfortą sveikatos priežiūros bei švietimo įstaigose. Trečia, renovacija padidina pastato ilgaamžiškumą bei estetinį vaizdą. Žinoma, visų pirmiausia, tai vienas veiksmingiausių būdų siekti klimato kaitos kontrolės tikslų.
Ko reikia, kad renovacija tiek Lietuvoje, tiek Europoje įgautų reikiamą mastą ir pagreitį?
Pirmiausia, turi būti vykdomas gyventojų švietimas apie renovacijos naudą, apie procesą, apie paramos galimybes ir pan. Žmonės neturi tikslios, patikimos informacijos, neretai yra įbauginti dezinformacijos apie renovaciją, kurią skleidžia ne kas kitas, kaip iškastinio kuro lobistai, suinteresuoti kuo didesniu šio kuro suvartojimu.
Antra, parama energetinio efektyvumo projektams turi būti ne mažesnė kaip 30 proc., jei norime, kad renovacija iš tiesų sklandžiai įsibėgėtų. Tai aiškus finansinis motyvas gyventojams.
Trečia, socialiai remtiniems, žemas pajamas gaunantiems žmonėms renovacija turi būti pilnai kompensuojama. Tai svarbu šių žmonių gyvenimo kokybės atžvilgiu, o taip pat ir sklandžiam daugiabučių gyvenamųjų pastatų renovacijos organizavimui.
Ketvirta, turi būti renovuojamos ir šilumos trasos, kuriomis tiekiama šiluma. Kitu atveju milžiniški šilumos kiekiai prarandami dar iki patenkant į renovuotą pastatą. O tai gali sukompromituoti net ir pačios renovacijos idėją.
Kokie finansiniai šaltiniai gali padengti dalį energetinio efektyvumo didinimo investicijų?
Pinigų tam tikrai yra, tereikia valstybei juos kryptingai panaudoti. Iš 2021-2027 m. ES Sanglaudos fondo Lietuvai yra numatyta suteikti apie 6 mlrd. Eur paramos, kurios 30 proc. turi būti skiriama būtent klimato kontrolės priemonėms. Tai puikus investicinis šaltinis atsinaujinančios energetikos ir renovacijos programoms. Iš Atsigavimo ir Teisingo perėjimo fondų Lietuvai atitenka virš 3 mlrd. Eur, iš kurių 37 proc. investicijų taip pat turi būti nukreipta į klimato kontrolės priemones. Nuo 2025 metų turi pradėti veikti socialinis klimato fondas, kurio lėšomis valstybės narės galės padėti piliečiams finansuoti investicijas į energijos vartojimo efektyvumo didinimą, naujas šildymo ir vėsinimo sistemas. Taip pat priminsiu, kad Lietuva dar neišleido trečdalio praėjusio ES finansinio laikotarpio lėšų, skirtų energetinio efektyvumo didinimui, tad linkiu šias investicijas panaudoti išmintingai. Juk esame tikrieji savo krašto šeimininkai.
