Kiekvienais metais ši žinia Lietuvos gyventojams yra vienodai nemaloni. Kai kuriems tai reiškia sąskaitas, siekiančias kone pusę gaunamų pajamų. Ypač senesniuose nerenovuotuose daugiabučiuose. Tad nuo liepos mėnesio sparčiai augant elektros ir dujų kainoms, diskutuojama apie lengvatas, įsivaizduojant, kad tai sumažins finansinę naštą gyventojams. Deja, tai menka išeitis.  

Sparčiai senkant dujų ir naftos ištekliams ir augant vartojimui, kainos nenumaldomai kils, kad ir kokias lengvatas taikytume, o didėjantis subsidijavimas taps augančia našta valstybei, kuri neturės jokios pridėtinės vertės. Kitas klausimas – ar galime sau leisti subsidijuoti dujas, kurių vartojimą norime mažinti ir palaipsniui iš viso atsisakyti?
Jau ne pirmą dešimtmetį tiesiogiai dirbu su šiomis temomis, skatinu žiedinę ekonomiką, žaliąją energetiką, biokuro, biodujų gamybą, pastatų renovaciją. Praktika rodo, kad tai tos sritys, į kurias investavus, subsidijos iš tiesų duoda pridėtinę vertę, nuo kylančio komforto gyventojams iki mažėjančių kainų ir poveikio klimatui bei energetinės nepriklausomybės.
Deja, dar yra nemažai savivaldybių, kur renovacijos procesai juda ne pakankamai greitai, šilumos trasos vis dar šildo lauką, o mūsų modernioji sostinė, aktyviai propaguojanti madingą ir vis labiau pavojingą elektrinių paspirtukų transportą, su pastatų renovacija ir šilumos tiekimu iš atsinaujinančių energijos šaltinių, ko gero, atsilieka labiausiai. Gamtinės dujos čia sudaro didžiąją dalį viso kuro, iš kurio gaminama šiluma.

Tai labai aiškiai atsispindi ir prognozuojamoje šilumos kainoje vartotojams prasidėjus naujam šildymo sezonui. Kai dalis savivaldybių jau kelis kartus atnaujino biokuro naudojimo technologijas, mūsų sostinė vis dar didžiuliais kiekiais kūrena rusiškas dujas, o biokuro technologijos čia vis dar skamba kaip iš mokslinės fantastikos. Vilniečiai yra be galo pakantūs žmonės, kad vis dar moka už „Rubikono“ dujas.

Šildymo kainos ypač aktualios senjorams ir šeimoms su vaikais. Norisi ne tik mažų sąskaitų už šildymą, bet ir gyvenimo komforto, ko nėra nerenovuotuose pastatuose – čia mokamos „kosminės“ sumos, o šiluma namuose neužsibūna, kiaurai eina per sienas ir langus laukan. Renovacijai galima naudoti ES investicijas, pvz., kad ir ES Atsigavimo fondo lėšas. Tad labai viliuosi, kad turėdama šiuos resursus dabartinė vyriausybė bent šioje sferoje sugebės nuveikti ką nors apčiuopiamo ir naudingo Lietuvos žmonėms.