Bronis Ropė: „Ūkininkams reikia ne paramos, o sąlygų palaikyti ūkių gyvybingumą“
2021-06-29

Įvykus Lietuvos žemės ūkio tarybos ir VDU Žemės ūkio akademijos organizuotai diskusijai „ES žaliasis kursas Lietuvos žemės ūkiui: iššūkiai ir galimybės“, pagrindines renginio mintis ir tai, kas liko neišsakyta, apibendriname su vienu iš diskusijos dalyvių – Europos Parlamento nariu Broniu Rope.

Kokia buvo pagrindinė Jūsų paties, kaip Europos Parlamento nario žinutė diskusijos dalyviams? Jūs pristatėte derybų dėl ES Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) situaciją, tiesioginių išmokų konvergencijos procesus... Ką Lietuvos ūkininkai bei vartotojai turėtų žinoti?

Tiek mano paties, tiek Europos Parlamento Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto, kuriame aš dirbu, pagrindinė nuostata yra tokia: ūkininkams reikia ne paramos savaime, o sąlygų palaikyti ūkių gyvybingumą, kad ūkiai ir dabartyje, ir ateityje galėtų patenkinti vartotojų poreikį. Pagrindiniai BŽŪP tikslai – ne išlaikyti ūkininkus, o aprūpinti kokybiškais, saugiais, įperkamais ir reikiamo asortimento produktais Europos Sąjungos vartotojus.



Patys ūkininkai tai puikiai žino. Deja, dalis politikų, priimančių sprendimus ir viešai komentuojančių šią temą bei didžioji dalis visuomenės, kurios interesas būti sotiems ir sveikiems ir yra neatsiejamas BŽŪP tikslas, to dar nesupranta, nežino.

Žemės ūkio sektorius yra specifinis, labai priklausomas nuo oro sąlygų, jį veikia nuolatinės pasiūlos ir paklausos pusiausvyros nebuvimas, o iš to kyla didelis tiekimo, kainų ir pajamų nestabilumas. Tad su ES parama užtikrinant deramą žemės ūkiu besiverčiančios bendruomenės gyvenimo lygį, kartu siekiama garantuoti pakankamą tiekimą ir užtikrinti vartotojams priimtinas maisto produktų kainas. Jei nebūtų šio gyvybiškai svarbaus vartotojų poreikio, nebūtų ir tiesioginių išmokų žemdirbiams.

Apie 30-40 proc., priklausomai nuo valstybės narės, maisto produkto kainos kompensuoja ES parama, o likusią dalį už produktą vartotojas sumoka pats. Jeigu tiesioginių išmokų žemdirbiai negautų, atitinkamai pusantro ar beveik du kartus pirkėjams išaugtų produktų kaina.

Šioje vietoje jaučiu būtinybę priminti, kad produkto kaina susideda iš žaliavos, perdirbimo, logistikos kainos bei prekybininkų antkainių, taip pat valstybės mokesčių. Ūkininkas iš šios ilgos grandinės gauna tik labai mažą žaliavos supirkimo kainą, kurią jam sumoka perdirbėjai. O vartotojo sumokama kaina išsidalina dar keliems pagrindiniams rinkos dalyviams.

Kokios ateinančio laikotarpio prognozės Europos Sąjungos ir Lietuvos žemės ūkiui, o tuo pačiu ir vartotojams? Ar kils maisto produktų kainos?

Reikia pasakyti, kad 2021-2027 m. daugiamečiame ES finansiniame pakete visas Bendrosios žemės ūkio politikos finansavimas sumažintas apie 10 proc. Tai įvyko dėl biudžeto deficito, iš ES pasitraukus Didžiajai Britanijai. Europos Parlamentas siūlė išlaikyti visus buvusius ES įsipareigojimus valstybėms narėms, t. y., nemažinti finansavimo žemės ūkiui, regionų plėtrai ir kitoms iki šiol veikusioms ir pasiteisinusioms ES paramos programoms, ES biudžeto trūkumą kompensuojant, šiek tiek padidinus kasmetinius visų valstybių narių įnašus. Tačiau ES Vadovų Taryba nusprendė kitaip – buvo nuspręsta dalį ES lėšų tiesiog sumažinti. Tad didele dalimi Brexit'o sukeltus nuostolius, deja, turės padengti žemės ūkis ir regionai.

Nėra vienareikšmiško atsakymo, ar tai Lietuvos pralaimėjimas, ar vis tik mums kartu su žemdirbiais rengiant diplomatinius susitikimus, protestuojant, teikiant peticijas pavyko pasiekti gerus rezultatus. Faktas, kad ES finansavimas žemės ūkiui 20-tyje šalių yra mažinamas. Tačiau likusioms 7 ES šalims, tarp jų ir Lietuvai, finansavimas didėja. ES investicijos į mūsų šalies žemės ūkį padidės 19,6 proc., lyginant su buvusiu finansiniu laikotarpiu. Mano vertinimu, atsižvelgiant į kontekstą, tai yra geras pasiekimas. Tačiau nepakankamas. Iškovojome daugiau, bet ne tiek, kiek buvo žadėta, ne tiek, kiek teisėtai priklauso. Tačiau visgi ta disproporcija ES mastu yra mažinama, konkurencijos sąlygos pamažu vienodinamos.

Nepaisant to, prisidėti prie konkurencinių sąlygų gerinimo savo šalies žemdirbiams įrankių turi ir nacionalinė valdžia. Vienas iš jų – pastaruoju metu garsiai nuskambėjęs ES ekonomikos gaivinimo planas, finansuojamas iš vadinamojo Atsigavimo fondo. Vyriausybė turėjo visas galimybes numatyti finansuojamas priemones žemės ūkiui. Štai, pavyzdžiui, mano žiniomis, prancūzai, pasinaudodami ES ekonomikos gaivinimo priemonėmis, žemės ūkiui ketina skirti net 1,2 mlrd. eurų (40 proc. iš ES lėšų), paramą suskirstę  į tris prioritetus: apsirūpinimas maistu (364 mln. Eur), įskaitant skerdyklų modernizavimą, investicinę paramą biosaugos ir gyvūnų gerovės priemonėms gyvulininkystės sektoriuje (200 mln. eur); žemės ūkio perėjimas prie ekologijos (546 mln. Eur) ir klimato kaita (300 mln. Eur).

Nedovanotina, kad iš 2,2 mlrd. eurų, skirtų Lietuvai, valdančiųjų parengtame priemonių plane neatsirado nė vieno euro kaimui, žemės ūkiui. Lietuvos Vyriausybė ekonomikos gaivinimo plane jokių priemonių žemės ūkio srityje iš viso nenumatė. Sakyčiau, tai turėjo būti numatyta atsižvelgiant į vis dar egzistuojančią Lietuvos žemdirbių diskriminaciją dėl tiesioginių išmokų. Kol mūsų žemdirbiai gauna ženkliai mažesnes tiesiogines išmokas nei kitos ES šalys, nacionalinė valdžia, mano supratimu, turi ieškoti visų įmanomų būdų padengti tą skirtumą. Juk užtikrinti žemės ūkio šakos stabilumą yra ne tik žemdirbių, bet ir vartotojų, ir valstybės interesas.

Labai tikėtina, kad nesąžiningos konkurencinės sąlygos prives prie situacijos, kai Lietuvos gamintojai bus priversti užleisti rinką pigesnei kitų valstybių produkcijai. Tai reikš ūkių, ypač smulkesnių, likvidavimą, o galiausiai – išaugusias kainas Lietuvos vartotojams, nes ten, kur nebeliks vieno svarbiausių konkurencijos dalyvių – vietinio gamintojo, gyvybiškai svarbią produkciją importuojantis tiekėjas galės parduoti bet kokia kaina. O mokesčiai tuomet jau pildys ne Lietuvos, o kitų šalių biudžetus.

Tai jau vyksta, dirbančių žemę asmenų mažėja, žemdirbiai traukiasi iš šios sferos, ūkiai nyksta. Lietuvoje užsiauginame tik pusę kiekio mūsų šalies gyventojų kiaulienos poreikio, likusią dalį įsivežame aukštomis kainomis iš kitų šalių. Lietuvos pieno ūkiai taip pat labai stipriai traukiasi, lietuviškus pieno produktus iš lentynų jau stumia importiniai. Prekybcentriuose gausu kiniško medaus, kuris savo kokybinėmis savybėmis tikrai neprilygsta vietiniam, lietuviškam medui, tačiau mūsų bitininkus su kokybišku vietiniu medumi stumia į užribį. Tačiau šių procesų mastas gali įgauti daug didesnį pagreitį. Kartu su žemdirbiais darome viską, kad šis scenarijus neišsipildytų.

Europos Komisijos narys Virginijus Sinkevičius akcentavo, kad dabartinė aplinkos būklė nepalanki ir žemdirbiams. Dirvožemis nyksta, biologinė įvairovė mažėja, kenčia miškai – ekosistema praranda pusiausvyrą ir dėl to pirmiausia nukentės žemės ūkis. Europos Komisija šių procesų stabdymui daug vilčių deda į Europos žaliąjį kursą, tačiau Lietuvos žemdirbių visuomenė jau „pramynė takus“ tiek į Europos Sąjungos institucijas, tiek į nacionalinės politikos kabinetus su „pavojaus varpais“, kad naujus Žaliojo kurso įsipareigojimus ketinama guldyti ant žemdirbių pečių neįvertinus, kad ūkininkai neturės finansinių pajėgumų juos įgyvendinti. Kaip Jūs vertinate, matydamas platesnį europinį kontekstą, ar žemdirbių argumentai pagrįsti?

BŽŪP dokumentai Europos Parlamentui buvo pateikti tvirtinti dar 2018 m., kai apie Europos žaliąjį kursą nebuvo jokios kalbos.  2019 m. pradėjus dirbti naujajai Ursulos von der Leyen vadovaujamai Europos Komisijai, vienas iš prioritetų tapo Žaliasis kursas ir skaitmenizacija visose srityse, taip pat ir žemės ūkio sektoriuje.

Mes siūlėme Europos Komisijai atsiimti BŽŪP dokumentus ir integruoti Žaliojo kurso, tiek „Nuo lauko iki stalo“, tiek „Biologinės įvairovės“ strategijas, kartu numatant ir finansavimo ES lėšomis gaires bei aiškią įgyvendinimo sistemą. Deja, tai neįvyko, buvo nuspręsta BŽŪP derinti atskirai. Strategijos numato naujus įsipareigojimus valstybėms narėms, tačiau nėra numatyta aiškūs finansavimo šaltiniai. Įsipareigojimai numatyti neatsižvelgiant į atskirų šalių esamas situacijas. Pvz., Lietuvai naudojamų trąšų procentas apribojamas tiek pat kaip ir kitoms ES šalims, nors Lietuva ir iki šiol jų naudojo nepalyginamai mažiau. Vis dar nėra atliktas minėtų strategijų poveikio vertinimas, nors Komisija buvo žadėjusi tą padaryti.

Kadangi BŽŪP dokumentuose pilnai nenumatomas Žaliojo kurso įgyvendinimas, dabar tas žaliąsias strategijas bandoma perkelti į Europos ekonomikos gaivinimo planą, suteikiant galimybę tas priemones finansuoti Atsigavimo fondo pinigais. Čia, mano manymu, iškyla du pagrindiniai pavojai.

Pirmas, tai, kas ir įvyko Lietuvoje – valstybės narės pačios rengia nacionalinius ekonomikos gaivinimo planus, tad mūsų atveju, kaip jau minėjau, Lietuvos Vyriausybė iš šio fondo pasirinko žemės ūkiui nenumatyti nė vieno euro. Tai visiškai nesuprantama, netgi skandalinga, nes, skirtingai nei kai kuriose kitose šalyse, klimato kaitos mažinimo įsipareigojimus, ir dargi ganėtinai ambicingus, Lietuva nusprendė apsiimti ne tik transportui, pramonei, bet ir žemės ūkiui.

Antras pavojus – Atsigavimo fondas yra skirtas laikinoms priemonėms išeiti iš COVID-19 pandemijos sukeltos krizės. Jis bus naudojamas tik kelis metus ir neturi tęstinumo. Tad net jei Vyriausybė numatytų deramas priemones žemės ūkio sektoriui – ji, remdamasi šiuo fondu, negalėtų užtikrinti jų finansavimo tęstinumo.

Žemdirbiai supranta žaliųjų pokyčių prasmę ir būtinybę. Tačiau darant naujus žingsnius turi būti išspręstos gerokai įsisenėjusios nesąžiningų tiesioginių išmokų problemos, o taip pat labai svarbu numatyti konkrečias priemones, konkrečius teisės aktus, kurie aiškiai reglamentuotų paramą savo veiklą koreguojančiam žemdirbiui. Žemės ūkiui skirtos lėšos turėtų pasiekti tikrąjį žemės ūkio veiklos vykdytoją – žemdirbį. Ne mažiau svarbu ir tai, kad valstybė turėtų aiškią ir konkrečią strategiją, koks žemės ūkis Lietuvai reikalingas – kaip turėtų atrodyti mūsų gyvulininkystė, augalininkystė, koks balansas tarp šių sektorių reikalingas, kad galėtume pilnavertiškai apsirūpinti maistu ir tuo pačiu tausoti savo dirvožemį, vandenis, saugoti aplinką, bioįvairovę.

Dar norisi paklausti, kaip vertinate tai, jog žemės ūkio ministras vis tik atsisakė dalyvauti renginyje?

Visiškai nesuprantama, kad žemės ūkio ministras nesurado laiko, o galbūt – noro, sudalyvauti šioje diskusijoje, kuri buvo organizuojama iš anksto, ir laikas, kiek tik įmanoma, buvo derinamas prie visų dalyvių galimybių. Mano akimis, tai iškalbingai patvirtina nuo pat pirmų dienų susidariusį slogų įspūdį apie šios Vyriausybės požiūrį į žemės ūkį.

Net Europos Komisijos narys Virginijus Sinkevičius savo darbotvarkėje atrado laiko susitikti su Lietuvos ūkininkais, o Lietuvos žemės ūkio ministras atsisakė, tarsi tai nebūtų jo tiesioginis darbas. Tad kyla klausimas, o su kuo jis dirba, jei ne su ūkininkais?

Na, bet diskusijoje girdėjome Seimo Ekonomikos komiteto pirmininką Kazį Starkevičių...

K. Starkevičiaus pasisakymas diskusijos metu man pasirodė, švelniai tariant, itin keistas. Aš supratau, kad jis sukritikavo savo Vyriausybės sprendimus skirstant Atsigavimo fondo lėšas, nes galvoja, kad lėšos būtų tinkamos ūkių skaitmenizavimui. Tuomet man kyla klausimas, ar jis pats, kaip Ekonomikos komiteto pirmininkas, prie rengiamo ekonomikos gaivinimo plano neprisidėjo? Ar jo, užimančio tokias aukštas pareigas, nuomonė Vyriausybėje negirdima kaip ir žemdirbių balsas? Jeigu yra taip, kaip leidžia suprasti K. Starkevičius, kad jo planai buvo visai kitokie, nei kad jo paties Vyriausybės priimti sprendimai, tuomet jau net ne keista, o neramu, kokiu principu dirba dabartinė valdžia.

Labai nuoširdžiai palinkėčiau ateityje dirbti bendradarbiaujant, o ne kas sau, kai vieni pagalvoja vienaip, o kiti padaro kitaip ir galiausiai pirštais pabado į Europos Komisiją, kuri, pasirodo, apskritai niekuo dėta dėl nacionalinių planų, o tik desperatiškai pasirinkta dangstant savo pačių nesusigaudymą situacijoje ir sveiku protu nepateisinamus sprendimus dėl žemės ūkio.

Dabar susidaro įspūdis, kad valdantieji tarpusavyje dirba lyg opozicija – nėra sutarimo ir bendradarbiavimo tarp Seimo komitetų ir Žemės ūkio ministerijos, į žemdirbius žiūrima ne kaip į partnerius, bet kaip į lobistus, sudarinėjant selektyvius „tinkamų“ partnerių sąrašus.

Priminsiu, kad kilus skandalui dėl to, jog šis nacionalinis ES lėšų panaudojimo planas buvo parengtas už uždarų durų, finansų ministrė Gintarė Skaistė sumelavo, neva taip liepė Europos Komisija. Tuo tarpu Europos Komisija patikino, o diskusijos metu eurokomisaras V. Sinkevičius dar kartą patvirtino, kad ruošti nacionalinius planus valstybės turėjo visišką laisvę ir netgi pareigą derinti juos su visuomene, su visomis susijusiomis pusėmis. Komisija valstybėms narėms pateikė tik bendras gaires, kokio rezultato siekiama iš Atsigavimo fondo lėšų panaudojimo. Na, bet ši istorija kaip ir užsimiršo be jokios atsakomybės už tokius melus, nes ją „užglaistė“ daugybė kitų naujų valdančiųjų skandalų.

Valstybei reikalinga vizija, kokių rodiklių mes norim pasiekti ir kokiomis priemonėmis tą darysim. Kol kas ši Vyriausybė demonstratyviai ignoruoja žemdirbius. Vardan bendro valstybės intereso vis tik turime surasti galimybę tartis. Esu žemdirbių pusėje ir toliau ketinu nenuleisti rankų, kol dabartinė valdžia nepersvarstys savo politinių prioritetų.

Dėkoju už pokalbį.

Apklausa

Kaip vertinate vėžio prevencijos, diagnostikos ir gydymo paslaugų prieinamumą Lietuvoje?
Pasirinkimai

Facebook

Briuselis
+32(0)2 28 45384
bronis.rope@europarl.europa.eu
milda.joksaite@europarl.europa.eu
martynas.norbutas@europarl.europa.eu
Vilnius
+370 5 2077821
vilnius@rope.lt
Kaunas
+370 673 81231
ruta@rope.lt
Alytus
+370 671 32034
zita.valiuniene@gmail.com
Marijampolė
+370 671 13018
audriusbfg@gmail.com
Telšiai
+370 610 09137
remdaiva@gmail.com
Tauragė
+370 677 64721
+370 601 230381
taurage@rope2014.lt
Ignalina
+370 687 54250
siaudinis.henrikas@gmail.com
Panevėžys
+370 674 61982
panevezys@rope.lt
Klaipėda
+370 674 51078
klaipeda@rope2014.lt