Šiandien sukako lygiai 35 metai nuo Černobylio katastrofos.
Šį pavasarį – 10 metų nuo Fukušimos avarijos.
Deja, šių įvykių negalime minėti tik kaip skaudžių praeities pamokų. Tai įvykiai, iš kurių pasimokė ne visi.
Šis pavasaris itin skaudus mūsų ir kaimynų visuomenėms, nes sunku priimti realybę, kad šalis, kuri labiausiai nukentėjo nuo Černobylio branduolinės tragedijos, jau paleidinėja naujos nesaugios Astravo atominės elektrinės komercinę gamybą.
Gal tai atsitiktinumas, o gal ciniškas Baltarusijos valdžios pareiškimas visam pasauliui, kad jiems nusispjauti į tarptautinius saugumo reikalavimus, į ekspertų išvadas, į tarptautinės bendruomenės raginimus bent jau ištaisyti atrastus saugumo pažeidimus – kaip tik šį penktadienį – praktiškai Černobylio metinių proga – įvyks viešoji konsultacija dėl Astravo elektrinės. Tai formalumas, kuris būtinas prieš išduodant leidimą komerciniam elektrinės eksploatavimui.
Galiu tik įsivaizduoti, kaip jaučiasi tokios konsultacijos – „dūmų uždangos“ akivaizdoje baltarusių tauta, kai ne kas kitas, o būtent jų žmonės labiausiai nukentėjo nuo Černobylio avarijos, prarado turtą, prarado sveikatą, prarado gyvybes. Ir neaišku, kelios, keliolika ar keliasdešimt žmonių kartų Baltarusijoje dar jaus Černobylio pasekmes tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
Gerai žinome, kad Baltarusijos visuomenė nepritaria branduolinės energetikos projektams, tad ciniška Černobylio katastrofos metinių proga skelbti viešas konsultacijas, kai visi supranta, kad nieko tai nekeis, kad iš tikrųjų Lukašenkos režimui visuomenės nuomonė nieko nereiškia, o už nepalankios nuomonės reiškimą piliečiai yra daužomi, kalinami, pradanginami.
Dar 2016 m. mano kvietimu sutikusi atvykti į Lietuvą Nobelio premijos laureatė, baltarusių rašytoja Svetlana Aleksijevič Panevėžio J. Miltinio teatre po spektaklio, pastatyto pagal jos dokumentinę prozą, sakė, jog Astravo atominės elektrinės projektas yra „nusikaltimas, kuris kalba apie tai, kad mes nesupratome Černobylio katastrofos, nepadarėme išvadų“.
Šiandien šie žodžiai dar tiksliau apibūdina situaciją. Tai, kad šį savaitgalį buvo įsilaužta į Astravo atominės elektrinės internetinę svetainę, tik dar kartą iliustruoja dideles saugumo spragas ir didžiulę grėsmę žmonėms dėl „tiksinčios bombos“ 20 km atstumu nuo Lietuvos, o kartu ir Europos Sąjungos sienos.
