Bronis Ropė: „Sausio 13-oji – dėkingumo diena tiems, kurie žuvo bei buvo pasiryžę žūti“
2021-01-13

Jau buvome įpratę asmeniniais prisiminimais apie 1991 m. Sausio 13-tosios įvykius dalintis savo bendruomenėse, kolegų, bendraminčių apsuptyje gražiai suorganizuotų, iškilmingų minėjimų metu. Kaip ir anuomet, taip ir per minėjimo renginius jausdavome tą vienybės, bendrystės, Tautos buvimo kartu dvasią.

Šiandien jubiliejinį Sausio 13-osios trisdešimtmetį minime kitaip. Neturime galimybės susitikti tautiečių rate,  viltingai, pagarbiai šnekučiuojantis, kartu prisimenant lemtingų įvykių aukas ir herojus, klausantis kruopščiai surengtos minėjimo programos. Šiandien esame Tauta, kaip niekad suvokianti save ne per fizinius santykius, o per mus vienijančias vertybes.

Šiandien labiau asmeniškai apmąstome, ką kiekvienam iš mūsų reiškia Sausio 13-oji. Man tai nėra vienos dienos spontaniški įvykiai. Tūkstančiai žmonių iki tos dienos iš visos Lietuvos jau kuris laikas budėjo prie Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo (Seimo rūmų), Radijo ir televizijos komiteto, Televizijos bokšto ir Tarpmiestinės telefonų stoties.

Mano prisiminimai apie šiuos įvykius prasideda mano gimtajame krašte. Vien iš Ignalinos budėti į Vilnių kasdien atvažiuodavo apie 15 autobusų savanorių. Pats buvau atsakingas už autobusų organizavimą, savanorių budėtojų aprūpinimą maistu. Man prie Seimo rūmų teko budėti naktį iš sausio 11-tos į sausio 12-tą. Tada keitėsi pamaina. Sužinoję apie sausio 13-tos nakties įvykius, kitą dieną su žmona Danute palikome savo 2,5 ir 1,5 metų sūnelius žmonos mamai ir tuoj pat išvažiavom į Vilnių.

Atmintyje įstrigo iš nenusakomo dydžio žmonių minios sklindančios dainos, skambantys bažnyčių varpai. Žmonių pastatytos didžiulės barikados, suvežti betono luitai, žvyro maišai. Uždengtos pastatų vitrinos. Gedulo raudos ir ašaros dėl ką tik pralieto kraujo ir prarastų gyvybių mainėsi su vilties ir pergalės šūksniais, maldomis ir vienybės euforija. Prie Seimo rūmų tvyrojo įtampa, čia bandančių įtvirtinti Lietuvos Laisvę žmonių veidus prisimenu ir nerimastingus, susirūpinusius, o kartu ir labai ryžtingus, užtikrintus. Į Vilnių rinkosi vis daugiau žmonių. Jaučiau, kad Lietuvos Pergalė ir Laisvė jau čia.

Žodis „Laisvė“ nepatyrusiems totalitarinio sovietinio režimo galbūt skamba abstrakčiai, o gal turi visai kitas prasmes, nei išgyvenusiems šį režimą. Gyvenimas be Laisvės žmonėms reiškė kasdienius suvaržymus, nuolatinę baimę, žmogaus gyvybės nuvertinimą, atimtus namus, Tautos ir Tikėjimo vertybių paniekinimą, išjuokimą, kasdienį melą. Bandymą palaužti žmogaus dvasią, kad šis, paėmęs svetimą vėliavą, kaip robotas kartotų visiškai svetimus savo įsitikinimams ir pasaulėjautai žodžius. Tą daryti buvo verčiami tiek maži vaikai, tiek brandžios asmenybės, nepriklausomai nuo to, kuo jie tiki, ką jie žino ir ko jie nori. Visi buvo verčiami tapti automatiniais sovietinės propagandos ruporais. Tam buvo pasitelktas galingas prievartos aparatas, o nepaklūstantys buvo persekiojami ir baudžiami.

Šiandien Valstybėje mes vis dar turime daug spręstinų situacijų, iššūkių. Ir kiekvienas turime teisę siūlyti unikalius sprendimus, kritikuoti, viešai reflektuoti patirtį, mokytis iš klaidų, ieškoti geresnių išeičių. Nors šiandien dėl labai gerai mums suprantamų priežasčių apribota mūsų galimybė susitikti, mes turime nenuginčijamą Laisvę kalbėti apie Sausio 13-ąją. Šiandien mes turime Laisvę nepersekiojami šlovinti Dievą, šiandien turime Laisvę turėti įvairias pažiūras, diskutuoti, įgarsinti ir ginti savo idėjas, skirtingu idėjiniu pagrindu burti organizacijas, bendruomenes. Savarankiškai, be „protokolo“ kurti, skelbti, dalintis. Šiandien mes turime Laisvę demokratiškai priimti mus vienijančias aukščiausias visuomenės vertybes, demokratiškai rinkti tautos atstovus. Ir taip pat turime Laisvę kiekvienas kaip individas, kaip asmenybė reikšti savo nuomonę apie visuomenę, apie santvarką, kurioje gyvename.

Sausio 13-oji – man asmeniškai tai dėkingumo diena tiems, kurie žuvo bei buvo sužeisti už mūsų Laisvę, ir tiems, kurie buvo pasiryžę žūti. Taip pat tiems, kurie virpančiomis iš jaudulio rankomis gelbėjo gyvybes ligoninių priimamuosiuose, operacinėse. Ne itin daug kalbama apie tai, kad ligonines tądien užplūdo minios sužeistų žmonių, o mūsų medikai dirbo kone karo lauko sąlygomis. Šiandien negaliu nepaminėti ir šių dienų herojų, kurie pandemijos laikotarpiu rizikuoja savo sveikata ir gyvybėmis, gelbėdami nematomo viruso aukas.

Mums labai reikalingas nuoseklus kasdienis dėkingumo, pagarbos savo šaknims, pagarbos tiesai ir kiekvienam mūsų visuomenės nariui jausmas. Mažiau skaldykimės, būkime atidesni vienas kitam. Išgirskime vieni kitų argumentus, išdrįskime išsakyti savo argumentus, tikėdamiesi, kad išgirs ir mus. Liaukimės tyčiotis, žeminti, reikšti neapykantą... Naudokimės savo Laisve atsakingai. Tai nėra lengva užduotis, tačiau šitaip mes augame ir kaip asmenybės, ir kaip laisva visuomenė.

Dar kartą prisiminkime Sausio 13-osios žuvusių Laisvės gynėjų, kurie po mirties apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju Kryžiumi, pavardes: Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vytautas Koncevičius, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus. Garbė jums ir Amžinoji Ramybė.

Apklausa

Kaip vertinate vėžio prevencijos, diagnostikos ir gydymo paslaugų prieinamumą Lietuvoje?
Pasirinkimai

Facebook

Briuselis
+32(0)2 28 45384
bronis.rope@europarl.europa.eu
milda.joksaite@europarl.europa.eu
martynas.norbutas@europarl.europa.eu
Vilnius
+370 5 2077821
vilnius@rope.lt
Kaunas
+370 673 81231
ruta@rope.lt
Alytus
+370 671 32034
zita.valiuniene@gmail.com
Marijampolė
+370 671 13018
audriusbfg@gmail.com
Telšiai
+370 610 09137
remdaiva@gmail.com
Tauragė
+370 677 64721
+370 601 230381
taurage@rope2014.lt
Ignalina
+370 687 54250
siaudinis.henrikas@gmail.com
Panevėžys
+370 674 61982
panevezys@rope.lt
Klaipėda
+370 674 51078
klaipeda@rope2014.lt