Ir vėl pilnas internetas bei televizija neigiamų prognozių apie mažėjantį Europos Sąjungos finansavimą Lietuvai, apie „Brexit‘o“ atvertą skylę Europos Sąjungos biudžete. Savo pačių balsais bandoma menkinti Lietuvos galimybes europinės politikos arenoje ir kurstyti paprastų žmonių baimes dėl ateities. Pats blogiausias sprendimas dabar būtų pulti į neviltį, pasiduoti beviltiškiems scenarijams ir dėl to atskiriems europarlamentarams bei valstybės institucijoms pradėti elgtis chaotiškai, transliuoti skirtingas pozicijas ir netekti vieningo šalies balso. Ir tai jau vyksta.
Bando keltis reitingus ar dangstyti neveiksnumą?
Kai Europos Vadovų Tarybos prezidentas kalba apie valstybių narių kompromisą, aš tai suprantu – toks jo darbas, jis neatstovauja konkrečios šalies interesų. Tačiau blogai, kai apie kompromisą pradeda kalbėti mūsų valstybės vadovas. Jau ne kartą iš Prezidentūros girdėjau neužtikrintus pasisakymus apie tai, kad „reikalingas kompromisas“, kad „nereikia gąsdintis, tai tik 2 milijardai...“, esą, praradimai nedideli. Negana to, vienas iš Lietuvoje rinktų europarlamentarų netgi pradėjo kiršinti visuomenės grupes, viešai teigdamas, kad „Ignalinos AE galutinai gali būti uždaryta ir 5 metais vėliau“, nes svarbu prioritetą teikti kitoms sritims. Suprask, pradėtas išmontuoti reaktorius padarys pauzę ir, stebuklingu būdu sustabdęs savo radiaciją, ramiai pasnaus kelis metelius, kol galbūt bus suteiktas prioritetas elektrinės uždarymo darbams pabaigti. Kita Lietuvos atstovė Europos Parlamente griežtai laikosi pozicijos, kad iš Lietuvos ūkininkų reikia atimti tiesiogines išmokas, nes, anot jos, jie yra veltėdžiai pašalpiniai, kai tuo tarpu ne tik Lietuvos, bet visų ES valstybių ūkininkai tokią ES paramą gauna, tik dar ir ženkliai didesnę, nei kad gauna Lietuvos žemdirbiai. Kai kurie veikėjai sau leidžia viešai komentuoti, neva „anksčiau gautus milijardus iš ES iššvaistėme“. Skaidrumo siekti reikia, tačiau tokie pareiškimai būtent dabar – pačiame derybų įkarštyje – žalingi Lietuvos įvaizdžiui ir derybinei galiai.
Visa tai vyksta tuo pat metu, kai mes kartu su Vyriausybe bandome įtikinti ES institucijas, kad ES jau vėluoja vykdyti įsipareigojimus Lietuvai ir čia negali būti jokių kompromisų. Yra trys neginčijamos ir Lietuvai vienodai svarbios sritys: tai Sanglaudos fondų investicijos į regionus, tiesioginių išmokų sulyginimas ES žemdirbiams ir Ignalinos atominės elektrinės uždarymo finansavimas.
Lietuva vykdo įsipareigojimus Europos Sąjungai, mes esame pilnaverčiai derybų dalyviai, tad privalome kuo toliau patraukti savo partines ar asmenines ambicijas ir bendromis jėgomis laikytis tos pačios Lietuvai palankios pozicijos, kad Europos Sąjunga pilnai įvykdytų savuosius įsipareigojimus mums. Pats derybų įkarštis, tad klaidos ar asmenių reitingų vaikymasis gali padaryti milžinišką žalą valstybės vystymuisi, žmonių gerovei ateinančius septynerius metus. Ir šioje situacijoje pavojinga yra ne „Brexit“, ne Europos Komisija ar dar kas nors kitas, o mes patys sau, jei nesugebėsime Lietuvos žmonių interesų ginti vienu balsu.
Galvojate, ką mūsų mažos valstybės valdžia turi bendro su didžiąja europine politika? O gi labai labai daug – sąsajos yra tiesioginės.
Ar Lietuvos balsą Europos Sąjungoje kas nors girdi?
Ką europiniuose koridoriuose gali nacionalinės valdžios institucijos? Visų pirma, jos gali dalyvauti europinių teisės aktų kūrimo procese, kuris kaip tik ir yra mano tiesioginis darbas Europos Parlamente. Čia svarstomos ES struktūrinių fondų valdymo taisyklės, nuo kurių priklausys mūsų visų gyvenimas netolimoje ateityje. Kiekvienas žodis šiuose dokumentuose gali nulemti, ar Europos pinigai Lietuvoje bus panaudojami prasmingai. Svarbu, kad jie iš tikrųjų gerintų žmonių gyvenimo kokybę ir sostinėje, ir regionuose, o ne būtų išpilami „pro šalį“. Labai daug priklauso nuo to, ar europinės taisyklės suteiks įgaliojimus mūsų miestų ir rajonų gyventojų renkamiems atstovams savivaldybėse pilnavertiškai dalyvauti skirstant pinigus. Savivaldybėms turi būti atrištos rankos dalyvauti sprendžiant europinių pinigų likimą.
Lietuvos nacionalinės valdžios ir savivaldos institucijos gali atlikti didžiulį vaidmenį sprendžiant šiuos iššūkius. Šiandien šis darbas yra dar svarbesnis, kai derybos dėl naujojo daugiamečio biudžeto pasiekė finišo tiesiąją. Nuo to, kaip gerai pavyks apginti kertinius Lietuvos interesus, didele dalimi priklauso ir kaip mūsų šalis vystysis naujuoju, 2021-2027 m. Europos Sąjungos finansiniu laikotarpiu. Tam reikalinga vieninga, suderinta Lietuvai atstovaujančių organizacijų ir valdžios institucijų pozicija bei nuoseklus darbas su Europos Parlamento komitetais, ES Taryba, Europos Komisijos direktoratais, kuruojančiais sanglaudos, žemės ūkio, transporto, energetikos ir kitus Lietuvos piliečiams, bendruomenėms, savivaldybėms ir regionams aktualius klausimus.
Antra, labai svarbu, kad tos Lietuvai palankios pozicijos, kurias jau iškovojome Europos Parlamente, būtų principingai ginamos ir kitose ES institucijose, kur galutinius sprendimus priima ir parašus deda vis tik ne Europos Parlamentas, o valstybių narių vadovai.
Kodėl žmonės gąsdinami, kad ES parama Lietuvai mažės?
Lietuva jau buvo įvardinta pažengusiu – pereinamojo laikotarpio regionu ir Europos Komisija siūlė ES paramą beveik dviem milijardais (!) mums sumažinti. Tokia grėsmė kilo todėl, kad šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) pagal perkamąją galią jau perkopė 75 proc. ES vidurkio. Viršijus šį lygį, Lietuva kaip vienas regionas būtų laikoma pakankamai turtinga šalimi, kuriai tokios ES paramos nebereikia. Negana to, Lietuva ES finansuojamiems projektams turėtų prisidėti ženkliai didesnę savo dalį, t. y. – mūsų nenaudai keistųsi savo lėšų prisidėjimo ES finansuojamiems projektams proporcijos. Europos Komisija netgi siūlė 10 procentų apskritai sumažinti 2021–2027 m. Sanglaudos fondą, tai ypač aktualu Lietuvai, nes iš šio fondo mūsų valstybė gauna didžiausias ES investicijas. Gera žinia, kad mūsų pastangomis EP atmetė šį pasiūlymą ir nusprendė fondo dydžio ateinančiam laikotarpiui nemažinti.
Bet ar tikrai visa Lietuva gyvena taip gerai, kaip rodo bendra BVP statistika? Nereikia ir ekonomistų, manau, bet kuris atokesnio Lietuvos krašto gyventojas pasakys, kad socialinis ir ekonominis netolygumas tarp regionų yra didžiulis, nedarbo, vidutinio atlyginimo skirtumai, lyginant su sostine – akivaizdūs, o socialinių garantijų, pašalpų vidutinis dydis mūsų šalyje vis dar yra kelis kartus mažesnis už ES vidurkį.
Dar 2014 m., kai pradėjau pirmąją kadenciją dirbti Europos Parlamente, ėmiausi ieškoti sprendimo, kaip neprarasti ES paramos ir kaip sumažinti socialinius bei ekonominius skirtumus tarp Lietuvos regionų. Išanalizavęs dokumentus, radau galimybę Lietuvai ES paramą gauti kaip 2 regionams pagal europinį NUTS 2 klasifikatorių. Jeigu į mano iniciatyvą tuometinė A. Butkevičiaus Vyriausybė būtų iš karto sureagavusi, tai Vidurio ir Vakarų Lietuvos regionui parama jau garantuotai nebūtų mažėjusi, bendras mažėjimas būtų minimalus ir nebebūtų reikalo dabar panikuoti dėl praradimų. Gaila, tuometinės valdžios trumparegiškumas neleido pasinaudoti galimybėmis, kurias turėjome.
Ar jau „šaukštai po pietų“?
Neturiu „mažos valstybės“ komplekso, savo šalies piliečių nelaikau antrarūšiais, todėl, kol nėra priimti galutiniai sprendimai, tol privalome reikalauti to, kas mums priklauso. Nesitaikstyti su kompromisais, nesistengti įtikti ir nesilankstyti Briuselio koridoriuose prieš „stipresnius“, „galingesnius“.
Ką mes dar galim padaryti? Visų pirma, turime bendromis jėgomis įtikinti Europos Komisiją ir ES Tarybą, kad galutinai įteisintų du NUTS 2 lygio regionus, nes Komisijos pateiktame siūlyme Lietuva kol kas pristatyta kaip vienas regionas, tačiau mūsų argumentas turi būti tai, kad Europos Parlamentas dar 2019 m. pritarė mano teiktiems pakeitimams ir patvirtino Lietuvoje 2 statistinius regionus. Turime pasiekti, kad Lietuvai butų perskaičiuotas Sanglaudos paramos vokas pagal dviejų regionų statistiką, t. y., – atitiktų šiuo metu esančią realią socialinę ir ekonominę situaciją ir į sunkiau besiverčiančias Lietuvos savivaldybes būtų nukreiptos didesnės ES investicijos.
Jei pavyks Europos Parlamente patvirtintas Lietuvai palankias pozicijas apginti šiame galutiniame derybų etape trišalėse derybose tarp Europos Parlamento, Europos Komisijos ir Vadovų Tarybos, netrukus regionų gyventojai galės džiaugtis didesniu finansavimu ir didesne sprendimų priėmimo laisve. Tai būtų konkretus įrankis mažinti atskirtį tarp skirtingai išsivysčiusių regionų. Viliuosi, kad tinkamai panaudojus šį įrankį, galėsime matyti daugmaž vienodai klestinčią Lietuvą.
Kviečiu visus Lietuvos europarlamentarus, taip pat Lietuvos Prezidentą aktyviai palaikyti mūsų šalies regionų plėtrai palankias pozicijas, kurias jau yra priėmęs Europos Parlamentas.
Lietuviai dėl „Brexit‘o“ nekalti
Kitas svarbus dalykas – „Brexit“ nėra pakankama priežastis nevykdyti pažadų Lietuvai. Tiksliau – ne pažadų, o rimtų įsipareigojimų. Tik priminsiu, kad dar 2002 m. ES Taryba nusprendė, jog 2013 m. tiesioginių išmokų žemdirbiams dydis valstybėse narėse, kurios į ES įstos 2004 m., pasieks tuometinį išmokų vidurkį valstybėse narėse, kurios į ES įstojo iki 2004 m. Tačiau iki šiol Lietuvos žemdirbiams mokamos tiesioginės išmokos niekaip nepakyla iki sąžiningo ir nediskriminuojančio lygio.
Taip pat priminsiu, kad po kruopštaus darbo įtikinėjant kolegas Europos Parlamente mums pavyko įrodyti, jog Lietuva nenukrypo nuo pažadų uždarinėjant Ignalinos atominę elektrinę. Dėl ankstesnių Lietuvos vyriausybių požiūrio į europinių pinigų „įsisavinimą“, dėl nuolatinio darbų vėlavimo, Europos Komisijai buvo kilę pagrįstų įtarimų. Tačiau dabartinei Vyriausybei pakeitus įtarimų dėl galbūt neskaidraus įmonės turto valdymo sulaukusį vadovą, Ignalinos atominės elektrinės uždarymo darbai pasivijo grafiką ir toliau vyksta sklandžiai, o man pavyko įtikinti Europos Parlamentą, kad Lietuva nusipelnė gauti Europos žadėtą paramą darbams užbaigti, nes sustabdyti šį sudėtingą technologinį procesą jau neįmanoma. Tad Europos Parlamentas vieningai patvirtino galutinę poziciją, remiančią Lietuvą, o ne Europos Komisijos siūlymus mažinti finansavimą atominės elektrinės uždarymui.
„Bendras ES iždas mažėja bendriją palikus Jungtinei Karalystei“. „Dėl mažėjančio krepšelio visada yra sunkiau susitarti“. Štai tokie pasiteisinimai, dangstymaisi už „Brexit‘o“ skamba viešojoje erdvėje. Tačiau dar kartą prašau atkreipti dėmesį – nebekartokime klaidų, kai Briuselyje mūsų pačių atstovai įsiveldavo į svarstymus apie tai, kokius prioritetus – finansavimą žemės ūkiui, regionams ar Ignalinos atominės elektrinės uždarymui – Lietuva turėtų pasirinkti. O tuo tarpu Europos Parlamentas pasisakė už ES biudžetą, leidžiantį įgyvendinti visus šiuos įsipareigojimus!
Europos Parlamentas jau yra priėmęs sprendimą, jog į ES biudžetą kiekviena šalis narė turi įnešti tokius įnašus, kurie leistų padengti Didžiosios Britanijos pasitraukimo nuostolius bei įgyvendinti mano jau pristatytus ES įsipareigojimus Lietuvai. Europos Parlamentas šiuo atveju yra labai stiprus mūsų partneris. Pasinaudokime tuo.
