Ką tik baigėsi vėlyvas ir labai išsitęsęs neeilinis Parlamento Žemės ūkio ir kaimo reikalų komiteto posėdis. Posėdis vėlyvas ir ilgas nes jo svarba didžiulė - diskutuojame dėl Bendrosios žemės ūkio politikos ateities. Dvi žinios - gera ir ne tokia gera. Gera: beveik visų kalbėtojų nuomonės sutampa, ir sutampa su mūsų šalies ūkininkų pozicija. Ne tokia gera - Europos Komisijos atstovas sutinka su beveik visais siūlymais, tačiau savo kalboje aptakiai išvengia tiesioginių išmokų suvienodinimo problemos.

Reiškia, turėsime daug ir sunkaus darbo su Europos Komisija.

Beveik pusšimčio kalbėtojų nuomonės sutapo dėl pagrindinių punktų - Parlamentas turi parengti aiškų politinį pranešimą, kuriame turime aiškiai pasakyti, kad Bendroji žemės ūkio politika turi likti bendrąja. Naujojoje BŽŪP turi būti mažiau biurokratijos ir mažiau administravimo. Dvejų ramsčių modelis yra pagrįstas. Jo reikia laikytis ir jį tinkamai finansuoti. Šeimos ūkiai turi būti žemės ūkio pagrindu, nors reikia apsispręsti, kas gi yra „šeimos ūkis“? Reikalingi mechanizmai išgyventi mažiems ūkiams, taip pat reikalingos išmokų lubos. Tiesioginių išmokų skaičiavimo sistema yra pasenusi, todėl reikia atitinkančios dabarties realijas, kurios tikslas būtų - visų Europos ūkininkų pajamų konvergencija. BŽŪP turi užtikrinti efektyvią kartų kaitą, tiek per paramos politiką, tiek ir per mokesčius - sritį, kurioje visa kompetencija tenka valstybėms narėms. Žinoma, įsipareigojimai aplinkai, maisto saugai turi išlikti, tačiau tai yra viešojo intereso paslaugos, už kurias turi būti atlyginama. Būtina skatinti tiek inovacijas, tiek ir ūkininkų vaidmenį maisto grandinėje. Na ir pabaigai, bet tai ne mažiau svarbu - sudarant išorės prekybos sutartis būtina atkreipti dėmesį į Europos žemės ūkio interesus.