Būgnais nugriaudėjo pieno gamintojų protestas, šiurpindamas praeivius karvių skeletais ir stilizuotais karstais, pasiruošusiais laidoti paskutines pienininkų viltis pragyventi iš to, kuo užsiimta dešimtmečiais. Saujelė protestuotojų ir šiandien gyvu sąžinės priekaištu budi po Ministerijos langais, primindami, kad nors būgnų griausmas išsisklaidė, pienininkų problemos tebėra neišspręstos.

Kaune vykstanti AgroBalt paroda siūlomų produktų gausa ir kokybe įrodo, kad tai, ką sukuria mūsų ūkininkai, verta ir privalu išsaugoti. Tik receptas įsisenėjusiai problemai turi būti kuriamas atsakingai ir apimti visas susijusias grandis, tiek žaliavos gamintojus, tiek perdirbėjus, prekybininkus, ir net vartotojus. Susidariusioje situacijoje vienoks ar kitoks santykių tarp pieno pardavėjų ir supirkėjų reguliavimas bei antkainių ribojimas pieno sektoriuje yra reikalingas.

Būtent apie tokį receptą vakar Kaune diskutavome su žemdirbiais ir ES žemės ūkio ir kaimo plėtros komisaru Filu Hoganu. Nors Komisaras dažnas svečias EP Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto posėdžiuose, kur esu jam išsamiai pristatęs situaciją Lietuvos pieno sektoriuje, šiame susitikime F. Hoganas išgirdo pačius ūkininkus, jų siūlomas išeitis ir sprendimo būdus. Priemonių ir galimybių yra, bet sprendimai turi būti pasverti ir aptarti su pačiais ūkininkais.

F. Hoganas Lietuvos žemdirbių organizacijų atstovų akivaizdoje pažadėjo kreiptis į ES regionų politikos komisarę Koriną Kretu (Corina Crețu) ir kartu ieškoti finansinių priemonių paremti pieno gamintojų kooperaciją Baltijos šalyse. Lietuvoje kooperacija yra sąlyginai jaunas reiškinys ir skaičiuoja vos antrą dešimtmetį, nors daugiametė sėkminga ūkininkų kooperacija ES senbuvėse įtikinamai parodo, jog tik kooperuoti žemdirbiai, apimantys visas pasiūlos grandinės dalis nuo gamybos iki perdirbimo bei prekybos, turi ilgalaikes ir tvarias perspektyvas.