Dabartinė Europos Sąjungos finansinė perspektyva iki 2020 m. yra suplanuota, tačiau nekeičiant regionų plėtros politikos, ateityje Lietuvos laukia dideli nuostoliai. „Vykdant regionų valdymo reformą, negalima pamiršti vietos savivaldos, kuri turi įgauti realią finansinę autonomiją, pakankamus finansinius išteklius bei galimybę patiems spręsti vietos reikalus“, – teigė Europos Parlamento narys Bronis Ropė balandžio 8 d. LR Seime vykusioje konferencijoje „Regionai ir regionų plėtros politika Lietuvoje nuo 2020 metų“. Kol kas, europarlamentaro teigimu, galima konstatuoti, kad kalbame apie regioninę politiką šalyje, kurioje nėra regionų.

ES Sanglaudos politikos dėka regioninė politika Lietuvoje plėtojasi, o 2008-2010 m. krizės metu ES struktūrinė parama daugeliu atvejų apskritai buvo vienintelis regioninės plėtros šaltinis. Tačiau, B. Ropės teigimu, įgyvendinant dabartinę regionų plėtros politiką, turinčią mažinti išsivystymo lygio skirtumus tarp atskirų regionų, atotrūkis tarp turtingiausio ir skurdžiausio regiono – tarp Vilniaus ir Tauragės, ne tik nemažėjo, bet stabiliai ir ženkliai augo.

Dabartinis regioninės politikos planavimo principas visą Lietuvą laikant vienu regionu jau dabar pradeda kelti ženklias grėsmes. Lietuvos bendrasis vidaus produktas pagal perkamosios galios paritetą jau pernai pasiekė 73 procentus Europos Sąjungos vidurkio. Viršijus 75 procentų ES bendrojo vidaus produkto lygį, Lietuva nustos būti tarp vadinamųjų Sanglaudos valstybių narių ir pateks į mažiau finansuojamų – pereinamųjų regionų sąrašą. Ir tai vyktų tuo pat metu, kai atskiros Lietuvos apskritys tėra pasiekusios 50 proc. ES BVP išsivystymo lygį. „Darbo užmokesčio, socialinių garantijų, pašalpų vidutinis dydis mūsų šalyje vis dar yra 3-4 kartus mažesnis už ES vidurkį, tad neįvykdžius esminių valdymo reformų, už spartų ekonomikos rodiklių augimą neteksime didelės dalies ES finansavimo. Ir tai visų pirma pajus skurdesnės savivaldybės“, – teigė B. Ropė.

2010 m. Europos Tarybos Vietos ir regionų valdžių kongresas apribojo Lietuvos delegacijos balsavimo teisę Kongreso Regionų rūmuose. Pasak B. Ropės, paaiškinimas buvo labai paprastas – jei valstybėje nėra regionų – tokios šalies atstovai Regionų rūmuose gali dalyvauti tik stebėtojų teisėmis. Žinoma, žiūrint formaliai, Lietuvoje po 2009 m. apskričių valdymo reformos regionai liko, tačiau be jokių funkcijų ir įgaliojimų. B. Ropė pabrėžė blogąją tokios reformos patirtį, kai iš beveik 110 apskričių viršininkų administracijų funkcijų, savivaldos institucijos gavo kiek mažiau nei pusę. Savivaldybės negavo nei teisės disponuoti žeme, nei didesnės finansinės autonomijos. Ir europinės institucijos iš karto įvertino tokios reformos esmę – pažymėjo tuometinis Lietuvos delegacijos Kongrese narys B. Ropė.

„Vykdant regionų reformą, negalima pamiršti vietos savivaldos, kuri turi įgauti realią finansinę autonomiją, pakankamus finansinius išteklius bei galimybę patiems spręsti vietos reikalus. Remdamasis savo daugiau nei dvidešimties metų patirtimi vietos savivaldoje, turiu pripažinti, kad šiuo metu Lietuvos vietos savivaldos sistema nepalieka daug vietos motyvacijai siekti darbo vietų kūrimo, inovacijoms, vietos ekonomikos skatinimui, – teigė B. Ropė. – Galima net gi sakyti, kad savivaldybės paprastai yra baudžiamos, atimant iš jų perteklines biudžeto pajamas“.

Anot B. Ropės, teiginys, jog pati Europos Sąjunga mato Lietuvą kaip vieną regioną, tėra Lietuvos dar 2002 m. derybų dėl narystės metu priimto sprendimo išdava, o ne europinė paradigma: „Tai buvo laikina priemonė, tinkama tol, kol regionuose atsiras pakankamai administracinių gebėjimų. – priminė europarlamentaras. – Tačiau po dešimties narystės metų vis dar sprendžiame Vilniuje, Vidaus reikalų ministerijoje, ko ir kiek reikės sekančius septynerius metus regionuose ir kam panaudoti europinius išteklius. Nedidelė pažanga pasiekta 2006 metais, kai apskritys gavo teisę skirstyti 11 procentų europinės paramos, tačiau ir ši teisė praktikoje neretai tapdavo iš Vilniaus atsiųstų lentelių užpildymu, taip išreiškiant savo pageidavimus kur panaudoti nedideles lėšas.“

B. Ropės teigimu, naujosios valstybės narės, kuriose regioninė politika yra planuojama išskirtinai sostinėse, pavyzdžiui Bulgarija, rodo ganėtinai prastus sanglaudos rezultatus: „Pagrindinis paaiškinimas būtų tai, kad iš sanglaudos politikos proceso pašalinus tuos, kam ji skirta – būtent regionų atstovus, gaunamas rezultatas dažniausiai neatitinka nei planuotojų tikslų, nei regionuose esančių jos įgyvendintojų lūkesčių“.

Svarstant įvairius regioninio valdymo variantus, B. Ropė siūlo atkreipti dėmesį į panašaus dydžio Airijos praktiką, kur šalis padalinta į tris regionus bei atskirai išskirtą sostinės regioną, bei Daniją, kurioje išskirti keturi regionai ir sostinė. „Panašų sprendimą Lietuvai siūlo ir europinė teisė. ES teritorinė statistinė nomenklatūra NUTS rekomenduoja, kad antrojo – NUTS 2 – lygmens regionai apimtų teritorijas, kuriose gyventų nuo 800 tūkst. iki 2 mln. gyventojų – kaip tik pakankama tam, kad Lietuvoje suformuoti du ar tris stiprius regionus bei išskirti jau 100 proc. ES BVP vidurkį pasiekusį Vilnių“, – teigė B. Ropė.

Konferencijos metu išdėstyti pasiūlymai bus vertinami rengiant naujos redakcijos Regioninės plėtros įstatymo koncepciją.


EP nario B. Ropės biuro informacija