Daiva SKIRKEVIČIENĖ
„ŪP“ krespondentė

Europarlamentaro Bronio Ropės kvietimu grupė jo tėvynainių – ūkininkų, moksleivių, studentų, pedagogų, mokslo darbuotojų, žurnalistų – kovo pabaigoje lankėsi Europos Parlamente (toliau – EP). Jiems buvo sudaryta galimybė pakeliui į Briuselį ir atgal namo aplankyti keletą Vokietijos miestų bei juose esančių kultūros objektų ir, be abejo, susipažinti su Belgijos sostine.

Svečiai iš Lietuvos turėjo progos dalyvauti EP plenariniame posėdyje, pasigilinti į EP politinę sudėtį, europarlamentarų veiklos galimybes bei juos pakvietusio E. Ropės darbą.


Lietuva – ne vien Vilnius

B. Ropė atvykėlius iš Lietuvos patikino, jog Europos Sąjungos institucijose europarlamentarams sudarytos puikios sąlygos dirbti ir „visos durys jiems atviros“.

Per rinkimus į EP Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatas žadėjo, jeigu būtų išrinktas, dirbti Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete. Patekęs į EP ir kviečiamas jungtis prie įvairių politinių grupių, B. Ropė pasirinko Žaliųjų/Europos laisvojo aljanso frakciją, jam garantavusią tikrojo nario vietą minėtame komitete. Taip pat B. Ropė dirba Regionų komitete (REGI), čia jis yra pakaitinis narys.

„Mūsų partijos vienas iš siekių – daryti įtaką, kad Lietuvoje visi regionai būtų vienodai patrauklūs ir įdomūs žmonėms gyventi bei dirbti. Vienas iš laukiančių darbų – Europarlamente ieškoti būdų stiprinti regioninę grandį, kad nacionalinės valdžios daugiau dėmesio skirtų regionams plėtoti, o ne pačios viską spręstų. Deja, ES teisėje yra labai mažai poveikio priemonių veikti valstybės narės centrinę valdžią pasidalyti atsakomybe ir pinigais su regionais“, – apgailestavo B. Ropė.

Dabar Lietuva Europoje traktuojama kaip vienas regionas. Darbo užmokesčio, socialinių garantijų, pašalpų vidutinis dydis mūsų šalyje esąs 3-4 kartus mažesnis už ES vidurkį. „Jeigu mes iš to regiono neišskirsime Vilniaus, Lietuvos neregionalizuosime, ateityje prarasime labai daug paramos lėšų“, – tvirtino europarlamentaras.

Griežtai laikydamasis regioninio principo, B. Ropė savo padėjėjų turi ne vien didžiuosiuose šalies miestuose, o visose apskrityje. „Norėjau, kad kiekvieno šalies regiono žmonės galėtų išreikšti savo pastabas, pageidavimus, pasiūlymus. Prireikus ten nuvyksiu, susitiksiu su gyventojais.“


Žemės ūkio lauke – daug „minų“

Kaimo reikalų ir žemės ūkio komitete, pasak B. Ropės, pastaruoju metu buvo sprendžiami tokie Lietuvai aktualūs klausimai, kaip kiaulių maro, Rusijos embargo sukeltos problemos, kritusių pieno kainų pasekmių sušvelninimo.

„Kuo mažiau šalių paliečia problema, tuo sunkiau ją spręsti“, – sakė B.Ropė. Kaip tik tokios ir buvo aukščiau paminėtos problemos: kiaulių maras prasiautė per keturias valstybes, tiek pat šalių labiausiai kirto ir Rusijos paskelbtas embargas.

„Nuo embargo daugiausiai nukentėjo Baltijos šalys, Lenkija ir šiek tiek Suomija. Tai mums, „mažiukams“, buvo nelengva įrodinėti, bet buvome išgirsti. Pasiekėme, jog daugiausiai nuo embargo nukentėjusieji būtų paremti iš bendrųjų ES asignavimų, o ne iš žemės ūkiui remti skirtų lėšų, – sakė europarlamentaras. – Strazbūre įregistravau pataisą, tvirtindamas, jog ES pritaikius Rusijai sankcijas dėl konflikto Ukrainoje, o Rusijai po to paskelbus embargą, negalime bausti žemdirbių – iš vienų paėmę kompensuoti kitų nuostolius.“

Tačiau Lietuvai nepavyko įrodyti, kad jos sugalvotos priemonės – miškų tvėrimas tvoromis, visų šernų iššaudymas – duos norimo efekto saugantis nuo kiaulių maro. Europos Komisija joms nepritarė. Tačiau kitas kiaulių maro užkardinimo priemones ES kompensuojanti 75 procentais.

Klausimas dėl pieno sektoriaus perspektyvų, pasak B. Ropės, gana sudėtingas, keblus ir esą „tame lauke daug minų“. Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitetas dabar rengiąs pareiškimą EP, o EP teiks pasiūlymų Europos Komisijai, ką toliau daryti su pieno sektoriumi.

„Tai labai svarbus, sukuriantis daug darbo vietų, susiejantis žmones su kaimu sektorius. Europoje turime surasti mechanizmų apginti tai žemės ūkio šakai, kad plėtojantieji pienininkystę ramiai žiūrėtų į savo ateitį ir galėtų ją planuoti“, – sakė B. Ropė, pasisakantis už minimalios supirkimo kainos, dengiamos iš ES paramos, nustatymą.

Europarlamento nario akimis, viena iš didžiausių Lietuvos žemdirbių problemų – baimė kooperuotis. Europa esą yra susikooperavusi visose srityse ir dėl to turinti rimtą derybinę jėgą, savo rankose laikanti žaliavas ir pati organizuojanti perdirbimą.

„O mes, lietuviai, dirbame po vieną, po vieną deramės, po vieną mus ir gainioja kas kur nori. Kol taip bus, kas iš to, kad iš ES fondų skiriame papildomą paramą – prekybininkai ir perdirbėjai kita ranka ją pasiima, žemdirbiui palikdami tik tiek, kad šis nenumirtų“, – svečiams kalbėjo europarlamentaras.


Geriau suprato europarlamentarų darbą

Kiekvienas EP narys per metus į Briuseslį ar Strazbūrą gali pasikviesti iki 120 svečių, jų kelionės išlaidas kompensuoja ES. Kovo pabaigoje B. Ropę Europarlamente aplankiusi per 30 žmonių grupė šiemet buvo pirmoji. Tokių vizitų šiemet jis ketina surengti dar tris.

Kartu su pirmąja delegacija į Briuselį keliavusi „ŪP“ korespondenė pasidomėjo, kokių įspūdžių kelionė į EP paliko jos nariams.

Klaidas Grigaravičius, alytiškis, Kauno technologijos universiteto mechanikos inžinerijos anglų kalba studentas:

„Pirmiausia, man ši kelionė leido giliau suprasti, kaip veikia EP, koks iš tikrųjų yra europarlamentarų darbas ir galbūt kaip viskas turėtų atrodyti. Buvo truputį keista, kad Europarlamente diskutuojama ne viena bendra tema: gavę laiko, žmonės pasisako apie ką nori. Vienas iš radikaliųjų EP narių pasisakė apskritai prieš ES institucijas. Keistoka tvarka pasirodė. Viso to aš nežinojau.

Buvo labai malonu susitikti su europarlamentaru Broniu Rope. Šitas susitikimas leido geriau pažinti, suprasti šitą žmogų. Buvau susidaręs visai kitokį jo įvaizdį. Susitikimas tą mano susidarytą įvaizdį pakeitė į gerąją pusę.

Manau, žmonės, prisiimdami europarlamentaro atsakomybę, kartu sau didelę naštą užsitraukia. Bet gali padaryti daug gera tiek dėl mūsų valstybės, tiek dėl bendros Europos gerovės. Svarbiausia yra tai, jog visi šie žmonės dirba kartu dėl bendro visų europiečių tikslo – Europos ir galbūt pasaulio stabilumo, paprasto Europos piliečio gerovės.

Ši kelionė, žinoma, labai praplėtė mano akiratį, iki šiol nebuvau išnaršęs nei Vokietijos, nei Belgijos. Visi aplankyti miestai – Drezdenas, Tryras, Kelnas, Briuselis – paliko didžiulį įspūdį, ir liks daug malonių prisiminimų.


Europarlamente turi savo atstovą

Irena Plauškienė, ūkininkė iš Šikšnių kaimo, Tauragės rajono:

„Europos Parlamente – tas pats kaip ir Lietuvos Seime: ginčai, skirtingos nuomonės. Manau, kad mūsų europarlamentaras B. Ropė dirba, kažkiek naudos duoda. Aišku, vienas lauke ne karys – nieko ypatinga nenuveiksi, bet reikalingas jis ten. B. Ropė – ūkininkų gynėjas. Visąlaik maniau, kad kas nors iš ūkininkų atstovų turi būti Europarlamente. Matėsi, kad dabartinius įstatymus priėmė ne ūkininkai, nieko nesuprantantieji apie žemės ūkį. Dabar, manau, bus kitaip.

Įdomu buvo. Į tą pusę nebuvau keliavusi, nebuvau buvusi nei Vokietijoje, nei Briuselyje. Tai man buvo nauja.

Audronė Sudeikienė, ūkininkė iš Žygaičių miestelio, Tauragės rajono:

„Europarlamentaro darbą taip ir įsivaizdavau – panašus į Seimo nario. Mes esame keletą kartų buvę Seime, kai kovojome prieš skalūnų dujų išgavimą. Tik nustebau, kad į Europos parlamentą yra lengviau patekti negu į Seimą – mažiau tikrina. Tai reiškia, kad mūsų seimūnai yra per daug susireikšminę.

Renkant europarlamentarus, aš balsavau už „valstiečius“. B. Ropės artimiau nepažinau. Jis man pasirodė paprastas, nuoširdus, šiltas žmogus – „nesusireikšminęs“, artimas toks. Ir man atrodo, kad jis ten tikrai stengiasi dėl mūsų.“


Kas matė grožį, kas šiukšles

Jūratė Krugelytė, Aukštupių pagrindinės mokyklos moksleivė iš Radviliškio rajono:

„Buvo ir įdomu, ir smagu. Tiek daug įspūdžių, tiek daug kas patiko. Prieš kelionę nelabai įsivaizdavau EP darbo proceso, buvo tikrai gera patirtis pasižiūrėti, kaip ten verda katilėlis. Mūsų mokykla, Aukštupių pagrindinė, tapo gamtosaugine mokykla. Nuvažiavusi į Briuselį, klausiausi pono B. Ropės pasakojimų, kaip didieji žmonės Europarlamente kai ką keičia, ir džiaugiausi, kad ir mes keičiame pasaulį, pradėdami nuo savęs.

Esu 18-metė. Tai buvo didžiausia mano kelionė. Labai susižavėjau Vokietija – Drezdenu, Tryru. Buvau nustebusi dėl statybų gausos Briuselyje. Norėjosi pasakyti: „Gal užtenka, sustokite, nieko nebegriaukite, kad gražus miestas toks ir liktų.“

Laisvai keliauti man – natūralu, tik iš tėvų pasakojimų žinau, kaip anksčiau buvo sunku išvažiuoti į užsienį.“

Algimantas Baranauskas, ūkininkas iš Lazdijų rajono:

„Ši kelionė tikrai suteikė įspūdžių. Briuselyje lankiausi pirmą kartą. O EP darbas ir tvarka įspūdžio nepadarė. Vyliausi kažko geresnio, tikėjausi pamatyti tikresnį europarlamentarų darbą, kaip ten įstatymus priiminėja. Mūsų europarlamentarų darbą įsivaizdavau lengvesnį, bet, pasirodė, jie nelabai daug ką gali pakeisti dėl mūsų. Paklausyti, kaip ten kas vyksta, be abejo, buvo įdomu. O šiaip įspūdis tai toks – pas mus tvarka yra visu kuo geresnė. Aplink pastatus pamačiau šiukšlynų, tai paliko labai negerą įspūdį.“


Pamatė, kaip veikia vieninga Europa


Alvydas Aleksandravičius, Aleksandro Stulginskio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto lektorius:

„Šioje kelionėje pamačiau, kaip funkcionuoja atvira Europa be sienų, Europa su vieninga valiuta. Ir pamačiau, kaip funkcionuoja ES institucijos, konkrečiai – Parlamentas – visiems savo piliečiams atvira ir skaidri institucija. Tai kertinės vertybės, dėl kurių kurta ES su savo institucijomis. Tuo aš pats, kaip pilietis, galėjau įsitikinti. Man tai yra svarbu.

Visą vienybės ir atvirumo naudą jauti, kaip ES pilietis, nepatirdamas papildomų rūpesčių dėl sienų kontrolės, dėl skirtingų valiutų ir panašiai.

Išgyvenau tuos momentus: 2004-ųjų gegužę važiavau į Vokietiją, kai jau buvome įstoję į ES, ir mus per Vokietijos ir Lenkijos sieną praleido be didesnių patikrinimų. Paskui buvo išskirtinis momentas, kai vėl važiavau į Vakarų Europą, įsigaliojus Šengeno erdvei, tada jau nepatyriau absoliučiai jokių nepatogumų dėl sienos kontrolės.

Dabar Europoje kyla gaivalas, sakantis: „Ne, mes negalime gyventi kartu – grįžkime į savo dėžutes, užsidarykime, vėl kontroliuokime sienas, atsiskirkime valiutomis!“ Sunku įsivaizduoti, kad normalus europietis, pripratęs štai taip laisvai judėti: gyventi, mokytis, dirbti, kur nori, su tuo lengvai susitaikytų ir to lengvai atsižadėtų.

Stebėjau didelį spektaklį, politinį šou, kurio nepalyginsi su tuo, kas vyksta mūsų Seime arba rajonų savivaldybių tarybose. Ten mes esame dar labai provincialūs. Man tai buvo labai emociškai stipru, po tos valandos posėdyje norėjosi dar ilgiau pabūti, stebėti, kaip vyksta sesija. Iš posėdžio išėjau lengvai apsvaigęs.“