Pastaruoju metu paskelbta Europos moterų apklausa apie jų patiriamą smurtą, priekabiavimo atvejus patvirtino seniai žinomus prievartos mastus, apie kuriuos kažkodėl vis dar linkstame nutylėti. Pasak Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros, net 33 procentai moterų tvirtina patyrusios fizinį ar seksualinį smurtą.

Kas mus verčia taip vangiai reaguoti į faktą, kad pažeidžiami visuomenės nariai puolami net ir fiziškai, kad vis dar „normalu“ yra mušti kitą žmogų, ir dar moterį ar vaiką, o ypač jų pačių namuose, kur jie turėtų jaustis saugiausiai? Kaip mūsų visų politinių jėgų parama šeimai apskritai suderinama su tolerancija smurtui, kurio griebiasi „artimieji“?

„Jei sakome, kad svarbiausia visuomenės ląstelė yra šeima, tai visų pirma turime padėti šeimos svarbiausiajai ląstelei – mamai“, sako Bronis Ropė, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) valdybos pirmininkas ir kandidatas į prezidentus. - „Smurtas prieš moterį, kitoks jos žeminimas, mėginimai išsisukti nuo smurtą ribojančių įstatymų – tai tikrai ne šeimos apsauga. Tas pats pažymėtina ir apie pasyvų smurto prevencijos įgyvendinimą politiniame ar teisėsaugos lygmenyje“.

LVŽS atkreipia dėmesį, kad nors pasitaikantys teisėsaugos vengimo tinkamai reaguoti į smurtą šeimoje atvejai netoleruotini, bet nebegalima ir pro pirštus žiūrėti į valdžios vengimą skirti tinkamą finansavimą šios problemos sprendimui. „Taupyti lėšas neaprūpinant policijos kovai su smurtu yra nesuprantamas elgesys“, sako LVŽS pirmininko pavaduotojas Tomas Tomilinas. „Taupymas moterų, vaikų sveikatos ir saugumo sąskaita, kovos su šia problema nedovanotinas. Turime investuoti ir į aktyvų visuomenės švietimą, jokio smurto netoleruojančios kultūros kūrimą, ir į policijos pareigūnų mokymus, kaip suvokti, reaguoti į smurto atvejus, užbėgti už akių jų pasikartojimui“.