Lietuvos ūkininkai buvo priversti taikiai protestuoti, atvykdami į sostinę Vilnių su traktoriais, nes visas kitas civilizuotas dialogo formas su Vyriausybe ir Žemės ūkio ministerija yra išnaudoję.  Į sostinę sugūžėjo net apie 1,5 tūkst. traktorių ir 5 tūkst. ūkininkų, kurie atvyko ne dėl to, kad neturi ką veikti, o dėl to, kad nėra tikri, ar ateityje galės išgyventi ir išlaikyti savo  ūkius.

Ūkininkai beveik nieko neuždirba dėl mažėjusių supirkimo kainų ir padidėjusių energetikos kaštų bei darbo užmokesčio išlaidų. Žemdirbiai savo užaugintus maisto produktus šiandien turi atiduoti pusvelčiui.  

Lietuvos žemės ūkis susiduria su rimtais iššūkiais, o tai įrodo net 40 proc. sumažėjęs karvių laikančių ūkių skaičius. Kiaulienos Lietuvoje pasigaminame taip pat tik pusę to, kiek reikia šalies žmonėms, o likusią dalį gabenamės iš kitų šalių. Lyg to būtų maža, pieno irgi nepasigaminame tiek, kad galėtume aprūpinti savo tautiečius. Panašu, kad jei ne kaimyninės šalys, Lietuvoje jau prasidėtų badas, nes neužtektų maisto visiems dėl sparčiai šalyje besitraukiančio žemės ūkio sektoriaus.

Neramu, kad prisižaidėme nespręsdami ūkininkų problemų, o dar didesnes neigiamas pasekmes turėsime, jei nepriimsime sprendimų, kurie užtikrintų stabilių pajamų ūkininkams. Jei negalime sutvarkyti paramos teikimo ūkininkams, tuomet tvarkykime žemės ūkio produktų teikimo grandinę, jog žemdirbiui nebūtų vien numetami centai už išaugintą gyvulį ar pagamintą pieną. Užteks leisti, kad  visa pelno dalis už parduotą maisto produktą atitektų vien supirkėjams ir prekybinininkams.

Kodėl tam tikri maisto produktai, užauginti vietinių ūkininkų, neturėtų turėti taip vadinamų kainų  „grindų“? Tokiu atveju, produktai negalėtų būti supirkti už mažesnę nei pagaminimo savikaina kainą. Tik taip galime spręsti ūkininkų problemas, jei norime išsaugoti vietinius ūkininkus, mus aprūpinančius sveikais ir kokybiškais maisto produktais.

Priimti reikiamus sprendimus visuomet galime, jei tik norime ir nestokojame ryžto. Džiaugiuosi ir noriu padėkoti visiems Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto nariams, kurie pritarė mano pakeitimams dokumente, kur pabrėžiu, jog negalime išspręsti maisto atliekų problemos ūkiuose, jei neužtikriname stabilių pajamų ūkininkams. Dokumento įžanginėje dalyje akcentuoju, kad dideli rinkos svyravimai, kai produktų gamybos sąnaudos yra didesnė už rinkos siūlomą kainą, smarkiai mažina ūkininkų uždirbamas pajamas.

Pritarta ir mano suformuotoms gairėms dėl maisto švaistymo. Naujos gairės sudarys galimybes ir paskatins įmones besibaigiančio galiojimo būklės produktus, kurie yra geros būklės, atiduoti organizacijoms, tiekiančioms paramą žmonėms.  

Labai tikiuosi, kad Europos Parlamentas atsižvelgs į Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto pasiūlymus jau artimiausio plenarinio posėdžio metu.