Europos Parlamente svarstėme atsinaujinančios energijos direktyvą, kuri leistų sumažinti Europos Sąjungos priklausomybę nuo iškastinio kuro ir užtikrinti energijos tiekimą iš skirtingų atsinaujinančių šaltinių. Energetikos sektorius – vienas didžiausių šiltnamio efektą sukeliančių dujų, išmetamų į atmosferą ir prisidedančių prie klimato kaitos, šaltinis.

Svarbu paminėti, kad Lietuva pakankamai sėkmingai plėtoja žaliosios energijos gamybą ir nestokoja išteklių, kurie būtini tokios energijos pasigaminimui. Žinoma, šalyje turime ir ne tokių gerų pavyzdžių, kai vis dar kliaujamasi iškastiniu kuru, teršiant aplinką. Vilnius praeitą šildymo sezoną buvo vienintelis miestas visoje Lietuvoje, kuris naudojo mazutą vietoj dujų, kurios buvo smarkiai išbrangusios. Viliuosi, kad Vilnius jau modernizavo savo šildymo infrastruktūrą, todėl šią žiemą nebeterš aplinkos kūrendamas mazutą.

Manau, kad parlamentas išsikėlė per daug ambicingus tikslus atsinaujinančios energetikos srityje.  Jei anksčiau buvo numatyta, kad iki 2030 metų šalys narės turės išgauti apie 32 proc. visos energijos vien iš atsinaujinančių šaltinių, tai dabar –  žaliosios energijos gamybos dalis sudarytų net iki 45 proc. Žinoma, laikas parodys, ar galima realiai išpildyti šiuos reikalavimus.

Pasak Europos Parlamento statistinių duomenų, Lietuva 2020 metais išgavo 26,8 proc. energijos iš atsinaujinančių šaltinių, viršydama jai keltą tikslą, kuris siekė 23 proc. Žinoma, visuomet yra kur pasitempti, jei lygiuotumėmės į Švedijos rezultatus. Šiai šaliai keltas tikslas sudarė 49 proc., tačiau buvo gerokai viršytas – net 60,1 proc. energijos švedai pasigamino iš atsinaujinančių šaltinių.

Tikiu, kad Lietuva turi potencialą tapti atsinaujinančios energetikos viena iš lyderių Europos Sąjungoje. Plėtodami žaliosios energijos gamybos apimtis galime tapti ir energiją eksportuojančia šalimi, kuri iš tokios veiklos galėtų uždirbti solidžias pajamas.